Ašara nubėgo josios veidu,
Ir išgirdo ji savy tave.
Jos skausmus malšino vėjas,
Ašaras nušluostė viesulai.
Pakedentos sruogos
nuvilnijo it javai.
Josios skaistūs skruostai
su naivia viltim...
Lėkė laikrodžio rodyklė
vis tolyn,
Nepasiėmė tavos vilties
kelin.
Skruostai balo ir grublėjo
motinos jausmai tyri.
Ji mylėjo ir tikėjo – laikas
bus jos viltimi.
Laikas bėgo, vaikai augo,
motina senėjo.
Taip spindėjo jos
viltis, kol vaikai išėjo...