Kas tu? – paklausiau
Iš seno prosenelio laikrodžio
Iššokusios ir sukukavusios gegutės.
Juk tu ne laikrodis.
O tavo laikrodis,
Nors ir strėlėm plasnoja –
Ne sparnuotis.
Kodėl tu šitiek metų
Kabai ant rąstų,
Jau betręštančių,
Sienojų?
Ir vis tiksi, vis tilindžiuoji?
Kodėl tave nuteisė, prikalė
Šitiekai amžių,
Kad vis tik tak, ku kū beaimanuotum?
Ir nežinia kas – galbūt
Prosenio dvasia man tarė :
– Nėra gegutės, nėra laikrodžio.
Yra tik laikas.
Įsiklausyk į jį, stebėki jį
Ir gal suprasi kūkčiojimą paukščio.
Ramybės tyloje...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2007-11-23 20:52:42
Ramybėje ir tyloje galima labai daug suprasti... Gilus darbas, ramus, su laiko pojūčiu.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2007-11-23 16:32:53
"...prosenio dvasia man tarė:...yra tik laikas"...-patiko frazė.
Vartotojas (-a): Drile
Sukurta: 2007-11-23 15:54:20
saunuolis;)
Vartotojas (-a): Ryškas
Sukurta: 2007-11-23 11:23:07
Gražu.
nusklendžia lapas
ant šakos lieka laikas
gegutė pietuos
http://ricardo-haiku.blogspot.com/
Vartotojas (-a): paguodos giesmė
Sukurta: 2007-11-23 11:05:38
Tik amžinasis dabar. Tik tai, kas įvairiais pavidalasi pripildo gyvenimą, apibrėžia ir valdo.
Gražus pastebėjimas:)