Kas tu? – paklausiau
Iš seno prosenelio laikrodžio
Iššokusios ir sukukavusios gegutės.

Juk tu ne laikrodis.
O tavo laikrodis,
Nors ir strėlėm plasnoja –
Ne sparnuotis.

Kodėl tu šitiek metų
Kabai ant rąstų,
Jau betręštančių,
Sienojų?
Ir vis tiksi, vis tilindžiuoji?

Kodėl tave nuteisė, prikalė
Šitiekai amžių,
Kad vis tik tak, ku kū beaimanuotum?


Ir nežinia kas – galbūt
Prosenio dvasia man tarė :
– Nėra gegutės, nėra laikrodžio.
Yra tik laikas.

Įsiklausyk į jį, stebėki jį
Ir gal suprasi kūkčiojimą paukščio.
Ramybės tyloje...