.             Grįžti, kiek sykių išėjęs...
           Lepią pėdą prie žvyro glaudi.
            Šią akimirką – kalbini vėją,
              Nes jame ir vėl atrandi:

        Kvapą dūmo, iš kamino rausvo,
        Šiurkštų švelnumą linais išaustą,
     Žilą sruogelę, ant skruosto raukšlėto
   Ir duonos skalsumą, vos lūpom palietus.
       Mintys užbėga laipteliais palėpėn –
    Ar meni: kadais ten vaikystę slėpėm?
     Vorai gomury ėmės tinklą nerti.
                 Sugirgžda svirtis:
                 – Prašau, atsigerki!
         Nežiūrėk tik žemyn į šulinio akį –
     Laumės įtrauks, –  atminty vis aidi.

          Ir sūpuoji mįslę giliai krūtinėj:
      Stiklo akelės, o skruostai mediniai,
     Šiaudinę kepurę mandagiai nukėlęs...
     Šypsais – skrybėlė dabar šiferiu žėri.
       Bijūnai prie gonkų tik sukrizena:
– Tai dyvai, pablūdįs miesčionis vėl kaimi!
       Sąnarėliais rąstų troba susinėrus...
                         Sugrįžai...
             Nors iš čia nebuvai išėjęs...