Sugrįžti...
. Grįžti, kiek sykių išėjęs...
Lepią pėdą prie žvyro glaudi.
Šią akimirką – kalbini vėją,
Nes jame ir vėl atrandi:
Kvapą dūmo, iš kamino rausvo,
Šiurkštų švelnumą linais išaustą,
Žilą sruogelę, ant skruosto raukšlėto
Ir duonos skalsumą, vos lūpom palietus.
Mintys užbėga laipteliais palėpėn –
Ar meni: kadais ten vaikystę slėpėm?
Vorai gomury ėmės tinklą nerti.
Sugirgžda svirtis:
– Prašau, atsigerki!
Nežiūrėk tik žemyn į šulinio akį –
Laumės įtrauks, – atminty vis aidi.
Ir sūpuoji mįslę giliai krūtinėj:
Stiklo akelės, o skruostai mediniai,
Šiaudinę kepurę mandagiai nukėlęs...
Šypsais – skrybėlė dabar šiferiu žėri.
Bijūnai prie gonkų tik sukrizena:
– Tai dyvai, pablūdįs miesčionis vėl kaimi!
Sąnarėliais rąstų troba susinėrus...
Sugrįžai...
Nors iš čia nebuvai išėjęs...