(...) Purpt, akmenėliu prie širdis:
tylėsiu

Geresnio laiko priglusti prie širdies, regis, net neišgalvotumei; link špagų, kilnia, linguojančia eisena, lydima palydos, artinosi Citata. Žinojome, kad Ji pati nežino, kiek ko ir kas jos palydoje yra. Tai labai imli ir dosni būties arba tiesiog realybės apraiška: kiek duodi-tiek ima, kiek nori- tiek duoda. Per tarnybos Jai metus, nepasitaikė atvejo, kad būtų pasigedusi ko nors iš savo palydos žmonių, o atsimindavo tik tuos, kurie sugebėdavo parklupdyti priešininką ir, paspaudusi nugalėtojui ranka, paprastai žadėdavo neužmiršti. Didesnės dovanos, regis, jos šventėse nebuvo. Lig šios dienos didžiuojuosi ne medaliais, ordinais, o būtent jos pažadėtu NEUŽMIRŠTI..
- Tai jau dzyvai! Negi manai, Kaimyne, kad neužmiršo?
- Sakai - dzyvai? Baik! Tik pažiūrėk, kiek ten ko yra, ko išvis neturėtų  būti. O yra! Yra!... Regis, kaip  mišką buvom iškirtę, bet, deja. Vėl eina, vėl  kapok,- piktinosi Kaimynas, o paskui lyg išautas šventinis šampano  butelis..
- Pranuci! Pranuci! Ir Tomas ten. Mūsų Tomas. Žiūrėk!...
- Aha. Tikrai Tomas.  Gal nors jis neužmirš, - ir nesikuisdamas savyje ar gerai, ar negerai elgiuosi pašaukiau:- Neužmiršk! Ar girdi? Neužmiršk, ponas Vaisieta.!
Anasis negirdėjo, bet vis dėlto senas  vilkas savo mišką geriausia pažįsta. Tomas vienu gilesniu įkvėpiu pajuto senos karietos kvapą, o užkliudęs akimis prie  Šv. Ugnies įsmeigtas špagas, irgi kaip Kaimynas virtuvėje:
- Radau!  Valio! - O po minutėlės kaip seniai senai, dar tuomet, kai su Radaa  gyvenome vienoje gatvėje ir net toje pat jos pusėje:

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet  daug  ir – ne
Lyg atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena  karieta.

Klupdami, pralendami laiką ir karietas skubėjome pasitikti netikėto ir labai mielo svečio. Tai senos  karietos žmogus, mūsų žmogus, matęs TOS karietos pradžią ir padainavęs pirmąsias jos dainas.
Tiesa, man po kritikos nesinorėjo, kad Tomas padainuotų visą dainą – gyvenimas yra  gyvenimas, kai kitiems džiaugsmas ir kažkas gražaus, kitiems – liūdna ir fuj, net negera darosi. Tomas irgi buvo ir tas, ir  kitas, dabartis susirišusi su praeitimi. Buvo smagu, kad susitinkame, o Kaimynui net smagiau, nes pamatė,  kad prie Ugnies susmaigstytos špagos dirba, atlikdamos dvasioje gerą darbą, kad yra pasaulyje  dalykų, kai nežinai ar tikėti jais, ar - ne.
- Tikėjausi, Tomai, kad vis tiek susitiksime. Ir labai džiaugiuosi, kad susitinkame Žalioje žolėje.
-Ir prie špagų?- paklausė
- Nekreipk dėmesio į jas. Jos išbandymui. Žalios žolės vyrų išbandymui.
- Tai pavojinga. Špagai nesvarbų, į  kieno širdį kerta.
- Kviečiu, Tomai, į balių. Tikrą. Su cepelinais,  su kupūstiete ir kiauliakoje, su grybais, su...  Galėsi rintis, bičiuli, kas tau labiau patiks.
- Rinktis?  Kaip –rinktis?
-Svečių atsiranda daugiau, negu norėtųsi, bet, ačiū Dievui, žmonės – ne kiaulės. Kas daugiau, kas mažiau, bet atsineša. Atsineša, ačiū Dievui, - nei džiaugėsi, nei liūdėjo Kaimynas. Ir jau garbingai, be paaiškinimų, be poteksčių: - Tai laukiu. Vardan atsiminimų, vardan jaunystės ko tik žmogus neiškenti.  Kai iškinti, pamatai, kad ir koja  nenupjauta ligoninėje, o ir  piniginė nenumelioruota..
- Tai- ką? Viena špaga man?
- Ne, Tomai. Noriu kai ką įdomesnio parodyti. O ten su špagomis – bent  kol kas- nevaikštome.
- Panai, karieta atvažiavo. Prašome.
- Ačiū, Jotai, -padėkojau už gerą paslaugą ir paėmęs svečią už alkūnės:. – Būtent ją tau ir  noriu parodyti. Tai Harker dovana. Ir džiaugiuosi, ir bijausi. Supranti?,
Tomas Vaisieta ilgai žiūrėjo į Harker padovanotą karietą, o paskui:
- Taip, suprantu, kad sapnuoju, bet vis tiek smagu.  
- Ne Tomai, ne sapne. Esi Žalioje Žolėje , o ji iš daugelio sapnų. Ak, kaip gi čia atsitiko, kad apie tai   nepranešiau.
- Kai sudaužysi, praneši. O Harker žino, į kokias rankas pateko jos dovana?
- Prašom, prašom, ponai, - ryžtingiau pakvietė Jotas
Tomas lipo atsargiai, vis, matyt, dar manydamas, kad karieta iš sapnų. Savo išvaizda puošnesnė, net prabangi, nedaug kuo panašėjo į senąją, bet  jos dvasinė erdvė  talpi, kad nors visą Romą su jo septyniomis kalvomis padėk. Ir gali būti, kad apimtas tos dvasios Cieksas parašė:

„Venecijoje tikrai gera, bet iš ten visai netoli iki Miuntes sfinkso iš labai aukštai matančio visą žemės grožį Kaprio saloje, o juk viskas prasidėjo ant Romos septynių kalvų.
Venecija- amžinos meilės lopšys.
Roma- amžinybė ant septynių kalvų.
Sfinkso žvilgsnis suakmenėjęs
Nuo Meilės žemiškam rojuj.

Būkit laimingas ir Jūs, Pelėda, SEKMĖS“

Šį užrašą, įrėminęs paauksuotuose rėmeliuos, pakabinau erdvėje, kur atėjęs jausdavausi lengvesnis, gražesnis, lyg pakylėtas ant septynių Romos kavų, ant kurių Romos vietoje stoviu aš. Man atrodo, kad tai pati tinkamiausia karietoje meilei prisipažinti vieta.
Bet būna, kad  ne visiems taip atrodo, ir tiesiog pritrenktas buvau, išgirdęs:
- Lyg nuobodūs memuarai kažkieno..
Bet tai netiesa. Gal, sakau, Kvintai reikėtų atėjus pasiklausyti, kaip gražiai šioje erdvėje skamba jos eilėraštis parašytas apie meilę.: „Ir meilė vėl sugrįš, kaip grįžta paukščiai...“

Neliūdėkit laikinieji žemės seserys ir broliai -
kad ruduo išeina, juk žiema ateis,
o po jos, žiūrėk, pavasaris tiktai aida artyn per klonius -
vėl sugrįš, ir morčius kniauks, ir vėl  papūs pietys,

Vėl kvepės garuojantys dirvonai,
kirminai krūvoj mylėsis - paukščiai klyks,
vėl Alfonsas, apkabinęs Bronę, po alyvom:
- Myliu tavo stotą, - pasakys...

Net be Kvintos, o tik su jos eilėraščiu, jaučiuosi lyg būčiau kartu su ja Atrodo, kad kaip aš ant septynių Romos kalvų, taip Kvinta su savo meilės eilėraščiais. Realu. Tikra. Jokios vaidybos.
- Kvinta, paklausyk.- jai sakau.- Tik atidžiai. - Ir beveik kuštuku, vos neprisiliesdamas prie ausies:
-Te Alfonsas ir Bronė, te visi, kas laukia meilėje tik  morčiaus ir kačių kniaukimo, te laukia ir to pavasario, o aš –ne. Ačiū, kad esi, Kvinta.. Ir prašau: ar sapnuok, ar įsivaizduok, ar ką nori daryk, bet  matyk, tikėk, jausk, kad apsiglėbęs Tave ne toks, koks dabar esu susikuprojęs Pelėdoje;  apkabinu iš savo jaunytės, iš tų dienų, kuomet nieko kito nebuvo įmanoma mylėti, o tik gražias moteris. Man ir tuomet metai nebuvo svarbu - lenkdavausi Moteriai, o bučiuodavau kaip karalienę. Ačiū tau, kad buvai ir esi su jomis. Bučiuoju ir tikiuosi Harker padovanotoje  karietoje daugiau tokių gražių, ją puošiančių susitikimų,  Aš – ir tą  visi mato, girdi - nelaukiu pavasario. Man  gražu, kad man pavasariai, kai Jus pamatau, sužydi prisiminimais, papuoštais karalienėmis ir karalaitėmis. Tarp jų nėra  nė vienos kaimo ar miesto mergos.
- Dzieduli, kas tau  darosi? – stebisi Astė.-
- Kas ir kiekvienam dzieduliui- Tai, ką anksčiau turėdavau  gyvenime, dabar tik karietoje.
- Taip, taip, Aš , mergužėle, irgi žinau, kad tavo dzieduliu galvoje karieta dažnai girrrrgždeena. Net ir dainoje taip:

Lyg atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta..-

Padainavo ir lyg apgailestavo:
- Ateina metas, kai ne tik galvoje pradeda  girgždenti.
- Jeigu taip sakai dėl didaktikos. tai meilės prisipažinimuose jos visuomet yra, Be jos meilėje neišeina. Pats gi šinai, kad muškietininkai žodžiais nesimėto, Norisi, kad kiekvienas  jų pataikytų į širdį. Manau, kad bent keli tikrai pataikė. Ir dėl to reikėtų mane pagirti, nes pats žinai, kad  į geros poetės širdį pataikyti ypatingai nelengva.
- Nelengva,- pritarė Kaimynas. Reikia daug šovinių turėti, Aste..
- Ir špagą?
- Miklią špagą. Jeigu jis tikras muškietininkas. Kaip kitaip?

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug – ir ne..