.           Senobinėj kraičio skrynioj
        Sudėta tai, kas laikmečiuos gimė:
          Prie lūpų priglaudžiu lopšinę –
     Sugelia gaida, iš atminties išsitrynus.
          Delnas rožančium nuslysta.
                        Netyčia...
                Nuvilnija tik aidas:
         „... pro pirštus ir bažnyčia...“
               Ai, buvo – nebuvo:
         Pasipuošiu sage iš kuklumo.
            Vaje, prie iškirptės gilios
        Ji netinka. Jau ne šios mados.
            Na, o nuometas baltas?
                      Irgi ne!
            Dabar dėvimos kaukės!
          Senolių išminties perliukai
           Išsibarstė vėriniui trūkus.
        Pageltusią nuotrauką traukiu,
    O bočius joje – tik kaktą suraukia:
    – Sakiau, be norago nebus pyrago,
                    O dabar?
     Už gražias akis viską gauti maga...
            Ec, nesriūbauk, vaikela,
              Kai pasturgalis dega...
                       * * *
          Senobinėj kraičio skrynioj
        Ne tai, kas laikmečiuos gimė:
                  Įšalo vertybės –
           Šalta mintimi nusninga.
           Žiemos ir čia nestinga...