Įšaldytas kraitis
. Senobinėj kraičio skrynioj
Sudėta tai, kas laikmečiuos gimė:
Prie lūpų priglaudžiu lopšinę –
Sugelia gaida, iš atminties išsitrynus.
Delnas rožančium nuslysta.
Netyčia...
Nuvilnija tik aidas:
„... pro pirštus ir bažnyčia...“
Ai, buvo – nebuvo:
Pasipuošiu sage iš kuklumo.
Vaje, prie iškirptės gilios
Ji netinka. Jau ne šios mados.
Na, o nuometas baltas?
Irgi ne!
Dabar dėvimos kaukės!
Senolių išminties perliukai
Išsibarstė vėriniui trūkus.
Pageltusią nuotrauką traukiu,
O bočius joje – tik kaktą suraukia:
– Sakiau, be norago nebus pyrago,
O dabar?
Už gražias akis viską gauti maga...
Ec, nesriūbauk, vaikela,
Kai pasturgalis dega...
* * *
Senobinėj kraičio skrynioj
Ne tai, kas laikmečiuos gimė:
Įšalo vertybės –
Šalta mintimi nusninga.
Žiemos ir čia nestinga...