.. Ir tuomet prie špagų vėl kaip kadais, kaip seniai, Astė, padarusi tūpsnį, iš lėto ėmė deklamuoti...

Dar kraujas sunkias iš uolų,
O jau pušelė želia--
Ar nusiskinti aš galiu
Vilties ugnelę žalią

Nuo jūsų, medžiai...

Tai buvo taip švaru, jautru, kad abu su Kaimynu sutrikome. Dialogas užsiraukė. Astė daugiau nieko nepasakiusi, dorais, sąžiningais, nesuvaidintais žingsniais ėjo atgal. Gal vėl į popierių, kur ją nupiešiau, kad iš jo sugrįžtų į tą būtį, iš kurio atėjo. Deklamacijoje ypatingai paryškino paskutinius žodžius su kreipiniu - NUO  JŪSŲ ,MEDŽIAI.  Astė, regisi, jau netikėjo, kad kas iš žmonių ją papuoštų žalia vilties šakele; tokios  dovanos prašė medžiu. Žinojau, iš kur toks  eilėraštis- jis nuo Šv. Viktorijos kalno ir lengvai spėjau, kad jį Astei pasiuntė Giedrė, bet buvo nesuprantama, kodėl  Astė perskaitė tik tiek, kiek perskaitė.  Kodėl iš antro posmo padeklamuoti tik tie trys  žodžiai - NUO JŪSŲ, MEDŽIAI... Kodėl? Mano galva, pradėjus skaityti antrą posmą,  reikėję perskaityti netgi daugiau, o būtent;

Nuo jūsų, medžiai...taip piktai
Vejarodės nutįsę,
Suskeldėję nuogi krantai,
Prarijo taką visą--

O Šventas Kalne, juk gali
Pašviest nors edelveisu--

Ir tuomet tokia padeklamuotų posmų nuotaika atitiktų tylai, kuri pakibusi viršum Šv. Ugnies ir prie jos sukaišiotų keturių špagų. Ką  čia bekalbėsi daug- ji, tyla, bauginanti, apšviesta  žaibų liepsnų ir laukianti griaustinio dundusio ir žemės pasiūbavimo. Nuojautoje jokio takelio ir reikėtų „ pašviest nors edelveisu“, bet Astė pasielgė nesuprantamai, arba gal net skaudžiau-  pasielgė negarbingai.  
- Ji nori, kad atsikvošėtume – girdžiu Kaimyną.- Negerai, Pelėdą, ją  nupiešei. Nepritaikei žmonių gyvenimui. Kaip Pablo Pikaso „Taikos balandis“ su šakele snape. Esą, snape šakelė- vadinasi, bus taika.. Pagalvok, kiek ko sugriauta po tokio balandžio sparnais.. Arba – ne, negalvok. Taip bus geriau. Prisiminkime Astę ir sapnuokime, ką savo elgesiu norėjusi pasakyti.
- Galėtum to paklausti ir savo Jotą.
- Kodėl – mano? Su juo esame geruose kaimynystės santykiuose, abu suvalkiečiai, abu iš Jablonskynės ir gal tiek. - Ir atsidusęs: - O aš,  Pranuci.. kaip čia pasakius? Na, pats sau ne kaip atrodau. Jaučiu iš braižo, kad Astė perskaitė Giedrės  eilėraštį iš tų kalnų, o aš jo neskaičiau. Už - mir - šau. Nėra po juo mano parašo.  Aplink tik ir klausyk, kad, girdi, visi Žalios žolės vargai per tuos Kaimyno cepelinus. Vis žada sukviesti į cepelinų balių, o jo kaip nėra, taip nėra.  Žinai, kad Giedrė man net malkų parūpino, kad tik..
- Jau? Suspėjo? Kada?
- O iš kur žinai?
- Ir manęs prašė, kad pasakyčiau, jog malkas... trūks- plyš, atgabens.- pasakiau ir prisiminęs ne tik Giedrę: -  O Angelas įtikinėja, kad tavo žadamas cepelinų balius tik siurprizas.  Iš tikrųjų vietoje jų bus padėta kopūstinė su kiauliakoje..
- Perkūnas!, ko tik neprikalbu.  O patikėk, kad alaus kur kas mažiau išgeriu, negu tu. O sako, kad stebuklų nėra.
- Apie tai, kuris daugiau ar mažau alaus išgeriame, paklausk Karilę.
- O ką? Kodėl turėčiau jos klausti?
- Sakė, gal paskandinai jos vardo aluje. Iki šiol neįsitikinus, ar ją sveikinai gimtadienio proga, ar iš tikrųjų į Žalią Žolę atėjo nauja žolė Korlė.
- Ne. Tokios nežinau.
- Na, o Karilės vardas - Karilė..
- O Perkūūūūnėėėlis!!!. Kaip čia dabar?- sugriaudėjo Kaimynas: - Pelėda, duok tu savo negražumą, o aš tau-  savo alų. Išgerk tu jį visą, kad nė lašelio aplinkui nebūtų,- nebuvo linksma Kaimynui ir visgi toks, regėtųsi, mažytis dialogas, kažkaip pašvietė. Matyt, kartais mes daiktus regime ne tokius, kokie jie yra, o juos vaizduodamiesi – dauginam, didinam, tirštinam spalvas ir atrodo, kad jeigu ne tos prie Šv. Ugnies įsmeigtos špagos, viskas  Žalioje būtų kuo geriausia. Ot, taip ir Angelas, Ak, kaip labai jam norisi ir cepelinų, ir kopūstinės su kiaulės kulšimi, bet:
„Na jau aš to pro pirštus nepraleisiu... Man Jonukas dar ir kopūstienę su kiauliakoje pažadėjęs...
Tik be špagų į svečius, gerai? Kažkaip reikia kardus užkasti, pamesti, sulaužyt ar kitaip galą joms padaryti..."
-Galbūt, Angele,- sakau - bet numesk, užmesk visus ginklus lyg nebūtų buvę, tai ar žinotume apie įsimylėjėlių garbę, išaukštinat Meilę?  O ne, Angele? Argi be jos. Meilės, taip gražiai plunksnuotųsi tavo sparnai. Dingsta Besparnis, Angele. Me to, prie Šv. Ugnies ne kardai, net ne bet kokios špagos, o būtent tos, kurias imame, kai kovojama už MEILĘ.  Kad matytųsi širdies šviesą, kaip ji šviečia geležies atspindyje. Visa tai, kas šventa, yra įrašyta ŠPAGOS KODEKSE. Tai kaip Konstitucija ir Meilės teritorija ginama kaip tėvynė. Bent taip privalėtų būti. – prisimenu, kalbėjau Angelui. Žiūrėjo į akis, šypsojosi ir, matyt, kad jam patikęs mano, seno žmogaus, toks jaunas įkarštis. :- Gerai, gerai, Bus  balius būsiu ir aš...
- Gal šiek tiek paistau, bet yra kažkas ir teisingo šiuose žodžiuose,- pasakiau Angelui. O dabar jis galėjo matyti, kad pasiimti špagos niekas neateina. Niekas. Galėjau verstis kūliu per galvą, kad ateitų Cieksas, bet jo nėra. Ta žinome visi, nes pasakyta:

Širdies gruodą ištirpdysiu aš,
O vasarą  topoliai svaigins-
aš topoliu kvepėsiu...

O Kaimynas jau irgi neklausinėja, kur, tapęs topolio, Cieksas paliko medieną, Tiesa pasirodė stipresnė net už suvalkietišką įprotį. Ir žinom- jis ir aš - kad mediena sunaudota Venecijoje prieplaukos statybai.
Paskubėkite! Jeigu suspėsite pamatysite ją nuotraukoje,  atsivertę Harker puslapį Žalioje Žolėje..
Reikėjo būti galingam, dideliam, kad tiek medienos išaugintumei visai prieplaukai..
-Ko nepadarysi dėl undinės - net topoliu pražydėti įmanoma... Tikėjausi haiku, bet likau patenkinta iki begalybės, kad radau tokį šaunų jausmų proveržį, - vėl girdžiu visur suskubantį Angelą ...  
- Skaityk, pavydėk man, Angele, tai aš esu Ta, dėl kurio toks šaunus žygdarbis,- Džiaugiasi kažkas ir taip nuoširdžiai, kad negali nesidžiaugti. Viršum galvos jau priešžiemio dangus, o jame lyg vyturėlis užsilikęs virpa.
Tylėsiu tylėsiu tulėsliu,- bara save vieversėlis, bet netyli...
  
pavasarį
saujoj laikyk atsargiai
trapu tai ką
rasi

Tylėsiu, tylėsiu, tylėsiu,-  danguje virpa, bet netyli.

paimk geltonius nuo sparno
saulę turėsi

Ir vėl: _ tylėsiu tylėsiu tylėsiu,- bet ir vėl netyli:

perlamutrą vaivos juoston
pati tau sudėsiu

Dabar sakau:-Nėra Ciekso. Pavirto  dainele. O iš dainos ir vėl žmogus sugrįžta į gyvenimą po savo dangumi, jau turėdamas jame įkeltą dainuojantį vieversį... Purpt, akmenėliu prie širdis:
tylėsiu