Kažkurioje vaikystėje
Drauge
Mes kūrėme pasaulius iš minčių.
Trapius – ant laiko kranto,
Širdyje –
Nežinančius nei formų, nei mirčių.
Pamiršome ir veidus, ir akis,
Tą kalbą ir tą šalį...
Nesvarbu.
Jausmai – tai amžinoji atmintis,
Ir tikra tai, ką taip karštai jaučiu.
Ir dar ilgai to niekas nenuplaus,
Nes mintys įsirėžė erdvėje.
Mes jau kiti, tačiau to pat dangaus
Vaikai, baltom lelijom
Širdyse.
2007, lapkritis
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-09-02 15:32:44
Cieksas besarmatis buvo jus radęs, o man nepasufleravo. Ar galėčiau pabandyt tai padainuot?
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-11-17 23:58:39
...labai gražus...tyros erdvės aidai...
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-11-17 19:37:15
Labai jausmingas, gražus, švelnus ir nuoširdus kūrinys.
Ir negalima tokių žodžių vadinti "nuvalkiotais įvardžiais" - nuoširdumas nebūna nuvalkiotas...
Puikus kūrinys, Glesumėle.
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2007-11-17 19:22:50
Baltų lelijų
Į širdį įdėjai.
Juk mes norim pasilikti vaikais.
Anonimas
Sukurta: 2007-11-17 18:20:00
Pajutau pompastikos skonį, ypač antrame posme, tokį absoliutinimą.
Šiaip nemažai nuvalkiotų įvaizdžių, tik paskutiniai žodžiai, kad ir jau kažkur girdėti, sušildė.