- Negalvok apie tai, Pelėda. Negalvok. Į Šv. Viktorijos kalną mums dar anksti. Neįlipsime. Ėgi, pažiūrėk kiek dar čia reikia padaryti.  Bent truputį apsivalykime, apsikuopkime savyje. O šviesa nuo Vikrorijos kalno juk ateina. Tai nuostabu,- pasakė Jotas.  
- Iš  kur žinai, ką  galvoju?
- O! Tik norėk. Net negirdi kaip pats su savimi šnekiesi. O ypatingai, kuomet ateini prie Šventos Ugnies. Tau, matyt, atrodo, kad ten visi Žaliažoliai susirinkę- tu pasakoji, jie klausosi, ir stebisi; ak, Pelėda, kaip gražu. Pasakok, pasakok, girių paukšti, o mes paklausysime,  patylėsime, - kalbėjo Jotas ir beveik mano tuo balsu, kurį vežiojau  senoje Radijo karietoje prieš daug, daug  metų, kai dar su Radaa gyvenome vienoje gatvėje ir net jos toje pat pusėje:
- Kakariekū..
Šventoji Ugnis šoktelėjo taip, jog vienu metu pasirodė, kad ji atitukusi nuo aukuro žarijų ir jau atgal nesugrįš.
- Kakariekū,- suvaidintu mano anų dienų balsu vėl užgiedojo Jotas, bet savyje išgirdau, kaip toji jau seniai šipuliais paleista karieta skambtelėjo kartą kitą. Ir- o Viešpatie! - iš kur galėjau žinoti,  kad yra žmogaus sieloje toks jausmas? Supratau, kad jo negalėsiu įkelti į jokius užrašus, tačiau bene dar labiau baimino, kad  jis ten ilgiau neužsiliktų. Tai buvo taip gera, nuostabu, kad pavojus nuo tokių persisotinimų darėsi akivaizdus.                                      
- Dėkui, kad girdite Radijo karietos šaukinį,-jau šaukiau pats, SAVO balsu, puldamas į glėbį atėjusiai nuotaikai, o kodėl to prireikė, nei tuomet žinojau, kai veiksmas įvyko pirmą kartą, nei dabar, jį atsimindamas, bet nepasidžiaugti negalėjau. Tik klausytis ir kalbėti Savyje  jau buvo neįmanoma- atėjo laikas ir praplyšau. Kažkas atsiranda nauja - mintys prasiplečia, aplink darosi erdviau, kažkas ateina iš TEN į ČIA,  susitinka, kalbasi, gyvena. Kaupiasi pilnatis ir jau neatrodo, kad skendi tuštumoje – yra už ko užsikibti ir gyventi kartu su prasmėmis, daiktais, įvykiais. Atėjo atsiminimų metas ir jau kaip ir tuomet sakau:
- Dėkui, kad  išgirdote. Atviru tekstu liudiju, kad didesnių ginčų dėl Radijo karietos kelionių ir anuomet nebuvo: - Ponai, jeigu tikite šia karieta tai prašom,  važiuokite. Taip tiesiai šviesiai buvo pasakyta. Bet ką reiškia: „jeigu tikite?“
- Iš tikrųjų – ką tai reiškia? – sukluso Jotas, priėjęs arčiau prie Ugnies ir džiaugdamasis  šiluma.
- Toks tikėjimas, Jotai, nebuvo toleruotinas. Visi važiavome į priekį, į šviesą ateitį. Na, gal ne visi, bet absoliuti dauguma. Norėjau suvokti, ar visuomenėje  gali atsirasti užgaida nuvažiuoti atgal,  ar gali patikėti, kad ir tokios kelionės yra įmanomos ir prasmingos. Todėl jeigu tik pasitaikydavo  proga, vis klausdavau- ar tikite, kad  įmanoma pasigaminti  karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus. Sakysim, pasikinkei žirgą ir važiuoji atgal iš šimtmečio į šimtmetį ir dar toliu- minimum iki pat Karaliau Mindaugo laikų
- Įdomu, - išgirdau atėjusią Astę..
- Labai, - pritarė jai Jotas ir jau pats piešė besirutuliojantį vaizdą: - Įsivaizduok, Aste kažkur TEN sustabdai karietą, prisiklaupi ant kelių prie  upės ir iš rieškučių  atsigeri vandens, kuris jau nutekėjęs prieš 100 ar daugiau metų.
- Įsivaizduoju, Jotai. Ir netgi matau, koks tas upių vanduo švarus. Geri, malšini juo troškulį ir džiaugies džiaugiesi, kad taip yra, kad taip gali būti...
- Arba, - smaguriauja vaizduotės patiekalais Jotas, - antai žmogus. TEN jis jaunas. Gyvena. Nors gerai atsimeni, kad ne kartą esi stovėjęs prie jo kapo su vėlinių degančia žvakute. O ten jis, sakau, dar apie žvakę net negalvoja – užimtas savo gyvenimu ir sukasi, malasi jame. Reikia  gyventi žmogui, na, ir gyvena. Jis TEN dar be savo mirties.
- O! Jotai, - suploja  delnais  Astė, -tu fantastas. Norėčiau ir aš TEN  nuvažiuoti. Net įsivaizduoju, kaip tas žmogus mus pasitinka. Mums įdomu, bet ir jam ne kitaip. Jam dovanojam šratinuką, o jis mums gurkšnį švaraus iš upės pasemto vandens... Puiku. Aš, Jotai, jau ištroškusi, noriu gerti..
- Palauk, neskubėk, Aste. Žmogui smalsu, iš kur atvykę. Te pasižiūri. Va mes, va karieta, ir jis jau – matai? - pats kviečia nelauktus svečius  į savo būstą, sodina prie vaišių stalo. Ir jam įdomu sužinoti, ar jie iš toli? Iš  kurio Lietuvos krašto jo svečiai?
- Dabar jau ir apetitas atsirado. Kažin, kas ant šeimininkės stalo padėta?- norėtų žinoti Astė, bet man smagu, kad jie abudu- Ir Jotas, ir Astė - smaguriai ir melai priima praeitį. Ir atsisukęs Jotą:
- Betgi tu, jaunuoli, kaip Tomas Vaisieta. Anas tuomet beveik žodis  žodin, kaip dabar tu. Ot, ir nesistebėk, Žmogau. Jeigu tavo vietoje būtų jis, žinoma, kad nesistebėčiau. Nebent tokia atmintimi ir išsilaikiusiais kelionės atsiminimais. Jis aktorius. Scenos šulas. Kartu su juo važiavome. Jis tos kelionės dalyvis.
- Vadinasi, tokia kelionė tikrai buvo? Tai ne fantazija?
- Tai ne fantazija, Aste. Tokia kelionė tikrai buvo, o aš stebiuosi, kad  gan tiksliai jos nuotaiką atkartoja fantazuodamas Jotas.
- Ne tik fantazuodamas, dzieduli. Ne tik. Domiuosi tos kelionės reikalais ir žinau, kad Kaimynas jums jau sakęs, kodėl čia. O dėl Tomo Vaisietos, kad jis aktorius, tai nepersistenkime vertindami. Senkime neskubėdami, matydami kas dedasi Žolėje. Jau ir aktorių turim.  Vaidintojų tiek, kad ne  kiekvienoje  scenoje sutelpa. Kas žino, gal ir Vaisieta ateis, o arčiausia  mūsų dabar vis dėlto Ugnis. Kai jai būna gera, tai ne tik klupdo poteriauti ir giedoti, bet ir padainuoti paprašo
- O Ugniai dabar gera, tiesa?- buvo įsitikinusi Astė.
- Taip, jai dabar gera,- nedaug dairantis, pirmą kartą išvydome Jotą, pozoje dainininko. Bet dar labiau  įdomu buvo matyti, kai, regis, lyg iš žinomos Žolėje nuotraukos, iššoko Kaimynas - uždusęs, pavargęs, neatgaunantis kvapo. Regėjosi, kad jis skubėjo suskubti, kol Jotas dar neuždainuos. Ir jam pavyko. 
- Jotai, ačiū, kad palaukei, - numetė jam ir atsigręžęs į Ugnį lyg į didžiulę publiką. - Ponai,- pasakė, -dvikovų priešaušris baigėsi, joje liežuviais pasimankštinome ir gana, užteks, dabar gi ... žiūrėkit, matykit, įsiminkite. Vienas už visus, visi už viena, - pasakė Kaimynas ir pamatėme kaip nežinia iš kur viena po kitos priešais Ugnį įsmigo keturios špagas.
Tai irgi jau buvo ne tas Kaimynas, kuri žinojome Žalioje Žolėje. Tokį jį atsiminiau iš laikų, kuomet  tarnavome Jos didenybei Citatai.
-Tai jau triukas. Dabar reikalingi patys muškietininkai, - atsiliepė kažkas iš Ugnies.
- Labai teisingas pastebėjimas,- pritarė Kaimynas ir apžvelgęs teritoriją plačiai, iki pat Žalios Žolės pakraščių: - Tai gerokai sunkiau, negu kelti savo kandidatūras į vaidintojus. Prašom, prašom, ponai... Atėjo laikas turėti ne tik Skrajojantį teatrą, bet ir tikrus muškietininkus.
Kaimynas išlaisvindamas kelią atsitraukė nuo įsmeigtų priešai Ugnį keturių špagų.. Niekas neabejojome, kad  jos tikros. Sužaižaravo, sukibirkščiavo ant jų plieno viltingi liepsnos sparnai. Mačiau, kaip Kaimynas truktelėjo Jotui už jo palaidinės rankovės:
- Dabar jau, Jotuk, varyk. Geresnio laiko nebus.
Ir išgirdome:

Klevo vartų žeme
Ir žalių miškų,
Prisiglausk prie veido
Lietuvos vaikų.
Galvą tau aprišim
Pievų skarele
Upių kaspinėliai
Plaukios kasose...

-Nuostabu. Jotai, - kažkas pasakė, bet tuoj pat, neleisdama gabalais traukyti dainą, įsiterpė Astė.

Čia kartu užaugsim
Būsim dideli,
Sušlamės varteliai
Ir beržai balti

Jotas:

Jei bėda pašauktų
Prie ginklų kovos

Abu:

Ginsim kaip senoliai
Garbę Lietuvos

Ir tuomet jau, regisi, kad uždainavo visi, kas turi bent šiokį tokį balsą:

Klevo vartų žeme,
Ir žalių miškų
Prisiglausk prie veido
Lietuvos vaikų...

- Patikėkite, ponai. Taip TADA nebuvo.- jaudinausi kalbėdamas,- Jeigu atvirai, net įtariu, kad tai, ką DABAR matau, girdžiu, atsiranda iš Skrajojančio teatro - gal vaidinimas, gal jo generalinė repeticija, tačiau tada taip tikrai nebuvo..
- Pasakok, pasakok, Dzieduli, - ragino Astė.
- Ponai, siūlykitės kandidatais į  muškietininkus. Tai svarbiau, negu atsiminti, kas buvo, -kvietė Kaimynas, o Ugnis negeso...