į skaudžią tylą virpantys žodžiai - jautrios eilės.

lyg reveransas į manąjį šiandieninį...Labai iškalbingi posmai

pradžia gan dainingai kalbama, paskui jau kaip ir nukliedėta, o va mintis tai tikrai nevystoma, vienas nebetylėk, bet daugiau nieko, neišvystyta visai gaunasi pilstymas; juk tų tylų yra įvairiausio charakterio ir įvairiausių; čia pradžioje pamaniau, kad gal apie poetą, apie tą kuris turi savyje bet tyli, nerašo, gal nedrįsta, gal nepasitiki, ir taip dramatiškai tyli, bet daug turi, ir jam siūloma nebetylįti, lyg vidinis toksai monologas, gan melodingai, tačiau tik iki pusės kūrinio, taip niekur tas dramatizmas ir neišsirišo, išskyrus į širdies daužymus, naktis - automatiškai tamsą, ir ir žinomą visų numylėtinę - netektį, tai reikštų kančią; na pilstymas apie tylą, neaiškaus pobūdžio tylėjimą su dramatišku akordu kančioms ir netektims ir tamsai, bet tai pilstymas;
GRAŽU: gražiai kalbama melodingai, akordiškai , tai patiko, bet tema neišvystyta ir neaišku ar ji išvystyta būtų verta tokio triukšmo, kiek lyrinio herojaus platus matymo spindulys, ar tai tik asmeninio ego pūtimas, tai būtų tema;
:)

Skaudanti tyla.
Artimas man šis eilėraštis.

Negaliu nepritarti Kaimynui.