- Tą pačią dieną,  pasidžiaugęs  Molii iš Amerikos sugrįžimu ir beveik išmokęs jos eilėraštį „namo“ kažkaip netikusiai pyniau liūdnus ilgesingus vaizdus, išjaustus poetės kūrinėlyje ir rišau juos su savo būtimi Žolėje. Sunku pritapti naujoje vietoje, net jeigu ji Amerika, kuomet esi springdintas duona, kuri tavo burnai iš mažens kartu su motinos pienu duota.  Žalioje Žolėje sava duona, bet kad ji ne be prieskonių turbūt nereikia kalbėti. Jaučiau, kad po triukšmingo rytinio Kaimyno atėjimo, diena vis dėlto bus rami, liūliuojama ilgesingos mūzos ir pamąstymų apie namus.
  Jau buvo atėjęs TIKRAS DEARNIS. Tai ryžki, stipri asmenybė. Žolėje tai geriausiai liudija parašu –kuomet absoliuti dauguma jos gyventojų pasirašo mažytėmis raidėmis, TIKRASIS – tik didžiosiomis.
Atėjo irgi, sakyčiau, darbo reikalais – jis vienas iš Žalios Žolės moderatorių  Astės novelėje TIKRAM DEARNIUI užkliuvo sakinys:
- Kažkaip svetimai nuskambėjo "Nuojautoje buvo laukimas", tarsi nuojauta būtų daiktas, indas, kuriame  dar kažkas. O šiaip –ką gi, galima, net, sakyčiau, nenuobodu skaityti.
- Ačiū, DEARNI.- pasakiau ir palinkėjau geros kloties.
O okeanas liula, supa, banguoja,  šėlsta. Jis galingas, sunkiai aprėpiamas, o ji, Molii:

glostau ir supu mylias
namai iš toli

bėgantis vaizdas
maudosi vandenyne

„Ne, ne vandenyne, Molii, maudosi tas vaizdas. Tai tu pati jį prausi vandenynu, abu juos įnešusi Savyje -  ginčijuosi kalbėdamas nesąmones, bet jos tokios mielos, jog tikiu, kad jausmuose atsiradusi tiesa visuomet didesnė, galingesne už tą, eilinę, gal gražią, gal negražią, bet leidžiančią save išmatuoti standartiniais matais. Jausmuose atsiradusi tiesa kuria dalykus, kurie, žiūrint plika akimi, atrodo kvailystėmis, dažnai vedančiomis žmogų į beprotnamį. Bet nepaisant to, ji nesibodi užsikurti ugnimi, pasinerti į giliausius vandenis, iššokti be parašiutų iš didžiausių aukščių, užsirišti kaklą iki kvėpavimo netekties išaustais motulių raštais drobėse, nebijo užmerktomis akimis pasisupti medžių šakomis.. Ė, ką čia bekalbėti, visi žinome, kaip ši tiesa atrodo, bet dar labiau jos nežinome ir net bijome, kad nebūtume įsileisti į jos esmę.  
... Okeanas liula, supa, banguoja mėto, šėlsta. Jis galingas, sunkiai aprėpiamas, o ji, Molii, nori namo. Jaučiuosi jau išmokęs Molii eilėraštį, užverčiu raštą ir mintimis perskaitau:

(...) ai ai ai

toks keistas mano vardas
aš brendu per jį

laikas

Tai Molii eilėraščio „namo“ pabaiga. Ir žinau, kad jo, vieno, šiai dienai užteks. Jau negaliu pasigirti, kad daug perskaitau eilėraščių.  Eilėraščius skaitau ne todėl, kad juos perskaityčiau, o kad sugebėčiau į juos įeiti ir būčiau priimtas ten pagyvent. Ir labai dažnai atsitinka, kad ten surandu ir Astę.
- Labas, dzieduli, ko taip trankėtės  su Kaimynu, muškietininkus vaidinote?
-Girdėt buvo?..
- Ir dar kaip!
- Kad per garsiai, tas tiesa, bet kad vaidinome - ne. Toks muškietininkų  gyvenimas. O  ką tu čia veiki? Amerikos ieškai? Ji mums  gero neduos. Su Kaimynu džiaugėmės ne todėl, kad kas išplauktų.. Molii sugrįžo. Sugrįžo iš Amerikos. Todėl toks triukšmas. Tegu girdi. O okeanų žmogaus  gyvenime ir be  Amerikų užtenka.
- Taip, - pasakė Astė, - Atsirėmė krūtine į prieplaukos turėklus... ir pasiryžau: "tegu tai bus paskutinis  mano meilės eilėraštis. Velniop juos!  Vietoje jų – te  sugrįžta  į rankas špagos. Kaimyne, ar girdi, ką  kalbu? Sakau, te moterys ne kiaules šeria, daržuose kapstosi, po  parduotuves trankosi, o laukia muškietininkų ir vaikus gimdo".
Astė žiūrėjo į tolį, o aš, vykdydamas nusiteikimą, perskaičiau:

Kaip nuramint tave,
Paguosti kaip,
Jei laivas išplaukė iš uosto?
Antai, horizonte
Tik nykstantys stiebai
Jį tik žuvėdra gal pavys,
Dar ir tavasis ilgesys,
Bet tik ne tu.
Tu lauk kitų
Į jūrą išplaukiant laivų
Ir greit suprasi,
Jog ne vienai laukti tau...
Pasaulis išgražėjęs laukimu
Jausmai- taip pat.
Ir kas gi žino –
Gal net taip geriau
Brangiai mokėjus- saugosi  stropiau...

-Va kaip!- atrodo, net apsidžiaugė Astė, bet pamačiusi, kaip iš mano saujos baltomis skiautėmis it  snaigės krenta juron eilėraštis, stryktelėjo:
- Ką darai, dzieduli.
-Ot, ot, tą ir darau, kas seneliams reikia daryti.
  
Laiškus suplėšytuosius mano
Tegu skandina jūra Baltijos gili,-

iš kažkur atsirado. Matyt, iš praeities. Ne kartą plėšiau ir skandinau suplėšytus laiškus Jos man ir savo Jai, tačiau jie atgydavo, išsilaižydavo žaizdas ir vėl priversdavo lieti ašaras ir skandintis. Neduok Dieve! Kita vertus, tai vis dėlto TIE, laikai, MANO su SODININKU laikai, o ne ŠIE, kuriuose gyvena ir myli  H ir C.  Tuomet  laiškai tiesiai  į rankas, žodžiai pakuždėti, sušildyti  kvėpavimu, kuomet čia pat ir lūpos- verki ir bučiuojiesi. O pažiūrėkite, kaip dabar? Viskas per internetą . Tfu! – nusispjoviau. - Čia daugiau mirties, negu meilės. Sėdi tokie kaip aš, šimtamečiai kelmai ir komentuoja, gerai ar negerai jauni bučiuojasi ar verkia. Tfu !. - dar kartą nusispjoviau ir iš tikrųjų pasidarė lengviau.
- Tu tikrai?
- O ką? Abejoji?
- O!!! –apsidžiaugė - jeigu taip, jeigu tikrai supranti, kad kelmas, leisk, dzieduli, aš tave pabučiuosiu. - Ir ką gi? Tik cakt!, - ir žinau, kaip skauda, kai plėšai paskutinį meilės laišką, kaip liūdna, kai ant lūpų džiūsta paskutinis bučinys.
... Okeanas liula, supa, banguoja, mėto, šėlsta. Jis galingas, sunkiai aprėpiamas, ir skandina mano paskutinį meilės atodūsį.
Gaila.
Ir dabar prisiminęs atsidūstu:
- Ak, DEARNI,- teisus esi. Ir šį kartą girdėjau, kad nuojautose kažkas krebžda. Laukimas?
Kaip bepavadintume tą Kažką, bet... pats gi supranti, geras Žmogau...
Nujautas priskiriu sapnų kategorijai ir jos neapgauna...