Mažais žingsneliais dilginu nuo ryto,
neryškiai tik, nerišliai slenkant upei,
bet kartą pastatyt norėčiau luotį
pašiaušta ketera, pamest norėčiau irklus,
ir geldele upyn srovelės neštų, ūkas
įgraužtų vyzdžiuos kylantį miražą,
krantinę be delnų, be rytmečio muliažų –
užmigčiau vakare ant seklumos užplaukęs.
Link sapno srovenu, o rankos tįsta tįsta,
bangelės mirksta į mane, smiltelės dūžta,
kai klevo luotį pamirštu, čia lietūs srūvi,
vyniojantys ant pirštų Vaivos juostą sūrią.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2007-11-17 23:35:37
Lengvas plaukimas srovele... :)
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2007-11-16 09:27:25
Šviesus ir liūdnas savo sruvenimu į sapnus. Švelnus. Tiesiog geras.
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2007-11-15 23:44:21
gražus sruvenimas... :-)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-11-15 23:06:40
...puikus kūrinys, srovenantis lyg gimtosios upės tyra daina...
Anonimas
Sukurta: 2007-11-15 22:42:34
Maloniai lyg plaukiant persiskaitė. Mielas širdžiai eilėraštis. Patiko.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-11-15 21:50:52
Niu gi gražia tep bišky tarmiška bišky švelnia, bišky liūdna, gal kad tokių malonybinių žodelytėlių pripinta, pridėliota? Patiko,laukimėli, patiko...