Mažais žingsneliais dilginu nuo ryto,
neryškiai tik, nerišliai slenkant upei,
bet kartą pastatyt norėčiau luotį
pašiaušta ketera, pamest norėčiau irklus,

ir geldele upyn srovelės neštų, ūkas
įgraužtų vyzdžiuos kylantį miražą,
krantinę be delnų, be rytmečio muliažų –
užmigčiau vakare ant seklumos užplaukęs.

Link sapno srovenu, o rankos tįsta tįsta,
bangelės mirksta į mane, smiltelės dūžta,
kai klevo luotį pamirštu, čia lietūs srūvi,
vyniojantys ant pirštų Vaivos juostą sūrią.