Nuojautoje buvo laukimas.
Tai ne naujiena, bet šį kartą jis buvo kitoks, nebuvo panašus į ankstesnius, į tuos, kurie apsireikšdavo kone kasdien. Šį kartą jis reiškėsi per deklamaciją. Ir ten, ir šen mečiausi, bet iš kur jis girdisi, negalėjau sugauti. Et, pasakiau, abejingai vertindamas dvasioje  vykstantį buvimą,- argi labai svarbu, kas deklamuoja, svarbiau tai, ką deklamuoja ir kaip.  Neatrodė, kad tai kas nors būtų iš Skrajojančio teatro. Balsas kaip Žaldokui įkritus į alaus bačką, o ten tokių nėra. Ne Medis, ne Brolis, ne Kaimynas. Vyrų ten nedaug, visų balsai girdėti.i Nesuprantama buvo, kad deklamacija kartojasi ir joje atsiranda kažkas nauja, o kažkas išnyksta. Dabar girdėjau:

Čia dar ne pragaras,
Čia aš,
Įaugęs į likimą Tavo,
Ir stoviu negražus it kaminas,
Nugriuvus namui.
Čia šilumos nedaug.
Net debesų pro dūmus nesimato,
Bet vis dėlto...

Po „Bet vis dėlto ..“  balsas vėl nutruko. Buvau įsitikinęs, kad būtinai pasikartos bent iki strofos: „Čia šilumos  nedaug“, tačiau netikėtai į duris taip pradėjo belsti, trankyti, lyg kažkas būtų atgabenęs tas senas, gal Napoleono laikų patrankas, kurios kartą kitą Daukanto aikštėje prie prezidentūros pykšteli per didžiąsias  šventes. Buvo įtaigu, kad Ugnies liepsna ne geso; džiugiai  šokinėjo į beldimo taktą ir  jai buvo gera..
- Molii sugrįžo.  Ar girdi, Pelėda?  Iš Amerikos...
- Durys gi neužrakintos. Ar rankų neturi?, - pažinau Kaimyną
- O kad jį kur! Visai užmiršau! - duso džiaugsmu Kaimynas ir: - Labas, Pranuci. Vienas už visus, visi už vieną... Matei? Iš Amerikos parvyko. - Ir nužvelgęs ant sienos pakabintą Molii portretą, rodė jį ir lygino: - Portretui iki jos dar reikėtų gerai pasitemti.
Nuo novelės“ Žalias dvikovų priešaušris“ pasirodymo Žolėje mūsų santykiai pašaliniai akiai neatrodė geri, nes iš tiesų, drįstu teikti, tik per gerą regėjimą tamsoje pavyko išvengti dvikovos. Sieloj toks menkniekis ilgai neužsibuvo ir neatšaldė santykių. Su Kaimynu gal daugiau negu metus ištikimai tarnavome jo didenybei Citatai, kryžiavome špagas su gorilomis, nevengėme grumtynių su nenusipraususiais kibildžiukais. Žodžiu, kaip sakom - pažįstami nuo Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų, vertusių iš klumpių visą monarchinę Europą. Karai mus neblogai išmokė valdyti špagą ir, regis, turime teisę pasakyti, kad šį meną sėkmingai pritaikėme kovoje dėl demokratijos suklestėjimo Žaloje Žolėje.
- Girdėjau, kad grįžo. Džiaugiuosi, kaip ir tu.
- Kaip nesidžiaugsi,- gyrė mano supratingumą Kaimynas ir liudijo pavyzdžiais, faktais, kad Molii portretui iki Molii kaip žmogaus, asmenybės, poetės „ pasitemti“ vargu ar kada nors pasiseks. Giliai ir gražiai savo sieloje sudėjo ir jautriai nešiojo Karilės apie Molii pasakytus žodžius, būtent: „kiek daug, kiek daug vienoje Moteryje!“. Kiekviena proga neužmiršdavo juos priminti visai Žolei, komentavo ir įtikinėjo, kad Karilės žodžių prasmė tolygi Prancūzijos muškietininkų priesaikai: Vienas už visus, visi už vieną. Ir iš tikrųjų pasitaikydavo, kuomet jis prisiekdavo jais: kiek daug, kiek daug vienoje Moteryje! Jam tiko tie žodžiai, ir ypatingai, kuomet muškietininko špaga jo rankose gindavo Moters garbę.
Bet tąkart triukšmingai įsiveržęs į namus ir džiaugdamasis Molii sugrįžimu iš Amerikos, jis dar nežinojo, kad ir mano siela nusitaikiusi priimti tuos žodžius ir juos patikėti muškietininko apsaugai. Nuotaikoje  žmogaus daug kas slypi
- Regis, tik dabar suvokiu, kas  aš?- prakalbau į Kaimyną: - Dar ne pekla, bet kad kaminas - akivaizdu. Nors piešk. Negi nesi matęs vaizdo, kai namo sienos išgriautos, o kaminas likęs? Neįtikėtina, bet kažkam  atrodo, kad  todėl ir išlikęs, kad išsprogdins žiedus, sužydės. Ne, Kaimyne.  Ne.
- Nieko nesuprantu,- išgirdau iš kaimyno, o iš Žaldoko bačkos vėl:

Čia šilumos nedaug
Net debesų pro dūmus nesimato,-

pakartojo jau girdėtas eilėraščio eilutes, o toliau:

Bet vis dėlto glaudiesi,
                    vis sušilti nori
Tikėdama,
         kad bus pavasaris
                        ir kaminas žydės.

- Tu, Pranuci čia apie Moterį? - sukluso Kaimynas.
- Manai, kad tai aš? – ir nors neįtikėtina, o patikėjau, kad tai aš ne lyg įvirtęs į Žaldoko bačką..
Iš kur?  Kodėl? Kodėl būtent dabar? Gal būt man labai norėjos atsakyti Žaliai Žolei, į klausimėlius,  kaip rašau
a) ar vienu atsikvėpimu?
b) o gal iškart, bet po kiek laiko kūrinėlį tobulinu
c) o gal per lėtai, per lėtai rašau?

Iš tikrųjų, visaip rašau, bet todėl  nieko neparašau taip, kaip norėčiau parašyti. Ir ypatingai Moteriai.

Kiek daug kantrybės, o dangau!
Naivumo kiek!
Duok Dieve,
Kad nugriūtų kaminas greičiau,
Palikdamas gal vieną kitą plytą,
Kad nereikėtų melstis gerumu...

- Baigei?
- Turbūt,  kad dar ne.
- Tuomet varyk toliau. Arba – ne. Tuomet kabėk, Pelėda, bet vardan aukščiausiojo, na, pasakyk galų gale  kas tau rūpi, ką nori pasakyti Atsiverk. Tau iki šiol atrodo, kad nenorim girdėti apie sudužusią senąją karietą. Betgi argi ne dėl to pas tave čia Jotas? Rūpinamės, kad greičiau atsirastų galimybė išsikalbėti, kad ji subręstų kaip būtinybė, kuomet žmogus negali neišsikalbėt. Ot, ir Molii sugrįžo todėl, kad negalėjo nesugrįžti. Ė, ar žinai, kad Cieksas irgi ieško progų atsiimti iš tavęs jo numestą dvikovos pirštinaitę. Jotas daug daro, kad būtų geriau. - Kaimynas apsižvalgė, įsiklausė ir jau pakuždėdamas: - Tik būk vyras, Pranuci, ir neišduok manęs. Pats matai, kad jeigu kas ko nežino, visi skuba manęs pasiklausti. Kaip žmogui nepasakysi, jeigu žinai, o jam tai rūpi.
Išsiėmė iš melioracijos suplonintos piniginės, kaip sakė, „perrašytas Ciekso žinutes.“
- Šita paskutinioji. Kaip suprasi, ji jau parašyta iš  Meilės pilies, -ir skaitė. Solidžiai, aiškiai. Lyg prisimindamas savo jaunystę ir darbus kultūroje.

Besparniam Angelui
Sparnų nereikia.
Jis vis tiek Angelas.

Ir post skriptum: Jeigu žalioje žolėje sutiktumėte Pelėda, parduokite  linkėjimus nuo raidžių „H“ ir „C.“
Taigi perduodu.
- Beveik aišku,- pasakiau, nekantriai laukdamas išgirsti, kas parašyta dar dvejuose iš piniginės ištrauktuose perrašytose Ciekso žinutėse.
- Aha, laukimas yra sunkiausias darbas,- jausdamas mano nervinę įtampą, nusijuokė Kaimynas. Jam neatrodė, kad  bijočiau dvikovos, bet buvo žingeidu, kaip sureaguosiu į diplomatiškai pasiūlytą santaiką.
Ir perskaitė:

Aukurų ugnim
Liepsnojančioj karietoj
Mūzos paliks savo sielas.

- Apie ką jis?
-  Diplomatija. Joje ne taip lengva susivokti.

Iš kito raštelio vėl:

Atsivėrimo valandos
Pelėdos išminties
Akių šviesoje.

- Iš tikrųjų, diplomatijoje ne taip lengva susivokti,- pasakiau Kaimynui ir paklausiau, ar suspėjęs perskaityti novelę  „Dvi nuotraukas“. Man atrodė, kad privalau atsidėkoti žiniomis už žinias ir padaviau  Karilės du raštelius. Ne perrašytus.
- Pirmasis vakar dienos, o šis, Kaimyne, ką tik gautas. Dar šiltas
- Dedu abu į vieną. Sutinki?-
- Dėk, -sutikau su jo pasiūlymu ir atsirado toks dalykėlis:.

„Vakar tokia skaudi diena, kad nenorėk, žmogau: dingo auklėtinė. Susipažino internatu ir pabėgo iš tėvų, bet radom Panevėžy ir štai... siurprizas. O sako, nebūna stebuklų??? O čia kas, jeigu ne  jis? Šiandien mano gimtadienis ir aš sutikau save pabėgusią į Astės novelę. Ačiū visiems žoliažoliams, kurie skaitote iš mano, atrodo, taip suspausto kūno pabėgusius žodžius.“
- Sveikinu- -subilda Kaimyno greitakalbė. –Sveikinu, Karile., Ak kiek  daug, kiek daug  sutelpa vienoje Moteryje. O kai jos  dvi?  Vakar sveikinau savo žmoną, o šiandien Tave. Būk laiminga, Karile
- Būk laiminga,- prisidėjau,- Vienas už visus, visi už vieną!