Santrauka:
Šį eilėrašti parašiau, kai už lango stipriai lijo, kai nebuvo nuotaikos ir jaučiausi prastai, tad nemanykit, kad aš visada nelaiminga, liūdna ir vieniša, kaip šiam eilėraštyje...:)
Taip šalta širdy ir nyku.
Mano rankos ledinės nuo vėjo.
Aš tolyn nuo rudens vis sprunku –
Nieks sušildyt manęs negalėjo...
Pilkos gatvės manęs neapglėbia,
Žmonės tolsta, palieka mane...
Tartum lapą dar tokią bejėgę
Supa vėjas baisiausiam sapne...
Aš žvelgiu į kažkokį pasaulį,
Nežinau, kur esu ir kodėl?
Čia, danguj, nebešviečia nė saulė,
Tiktai blaškosi vėjas ir vėl...
Šaltos akys mane pastebėjo.
Man taip liūdna, negera vienai.
O keleiviai pro šalį vis ėjo.
Nežinau... Gal tai buvo sapnai...
Etuno
2005-09-16 21:08:14
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
:
Sukurta: 2005-10-29 16:10:13
Labai taikli pabaiga!
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2005-09-17 13:26:33
rimuota banaliai.
-ku
-jo
-ku
jo.
Smagu, kada po liūdesio ateina džiaugsmas.
Nulijo šaltas jausmų lietus
per vienišą tavo skruostą,
nespėjo jis uždėti tau
ranką ant gležnų pečių,
ilgesiu persunktą vakarą
įsimylėki lietų šniokščiantį.
Jis irgi tavo gyvenimas,
tavo būvio šešėlis atriektas
kaip ir visiems sykiu.
Neatstumki jo nelaiku.
:
Sukurta: 2005-09-17 09:24:19
"Taip šalta" taip (nutrinčiau :)
"nė saulė" nė (nutrinčiau :)
Su poezijos dvasia, bet nėra labai aukštas ;)