Taip šalta širdy ir nyku.
Mano rankos ledinės nuo vėjo.
Aš tolyn nuo rudens vis sprunku –
Nieks sušildyt manęs negalėjo...

Pilkos gatvės manęs neapglėbia,
Žmonės tolsta, palieka mane...
Tartum lapą dar tokią bejėgę
Supa vėjas baisiausiam sapne...

Aš žvelgiu į kažkokį pasaulį,
Nežinau, kur esu ir kodėl?
Čia, danguj, nebešviečia nė saulė,
Tiktai blaškosi vėjas ir vėl...

Šaltos akys mane pastebėjo.
Man taip liūdna, negera vienai.
O keleiviai pro šalį vis ėjo.
Nežinau... Gal tai buvo sapnai...