... Nesitikėjau, net neįtariau, kad neteisybės kalbėjimu mane beveik rūsčiai kaltins Jotas. Padovanotoje Harker karietoje buvo tylu, šilta, gera. Kūrenosi Šventa Ugnelė, skleisdama šilumą, o kai yra tokia vieta, galime – ir  net reikia – tikėti, kad padaryta gera pradžia, ir vienas nebūsi. Ir iš tikrųjų, akimirka ir joje atsiveria vaizdas, kur matosi džiūgaujantis prie ežero Besparnis angelas. Lyg nenorėdama ramybės, labiau sukibirkščiuoja Šventa Ugnis ir girdisi, kaip suklega geri žmonių balsai. Visi džiaugiasi – peizažas nuostabus, dar nuostabesnis Besparnis angelas.
„...ir plaukia debesys balti Gražiosios fėjos pakerėti...“
„...tikrai kaip Angelas... Stebuklingai tie debesys plaukia, tarsi angeliški sparnai...“
„Oi, kaip čia tau gera... bet kam būtų gera. Gal tu laumė kokia, – pažįstu malają, – ar tik vakarais neateini čia drobių skalaut?
Smagu, miela  Besparniui angelui girdėti dangiškai gerus žodžius, o ir jis asmeniškai įsitikinęs, jog žino, jog tai vienintelė vieta, kur jam gera būti. Vėl klausosi, vėl girdi:  
– Angelas debesyse... O kas sakė, kad tu sparnų neturi?..  
– Užburianti nuotrauka. Tikrai labai faina, – džiaugiasi Karsanata.
– Nuostabi fotografija. Ir tie debesys ežere... Ir tu čia taip natūraliai įsilieji į visumą, – gal net pavydi angelui Dafne. O Antanas glamžo, lamdo, trainioja rankose kepurę ir lyg jos niekuomet neturėjęs: vis Bekepuris ir Bekepuris. Pats savęs klausia, pats sau atsako:
– Tipo, imkite mane ir skaitykite?
– Tipo, Bekepuri, skaityk, bet neimk...  
– Angeliuk, tu turi sparnus, jie atsispindi vandenyje. Plunksnuojasi. Jooo! Gera turėti sparnus, –  
pripažįsta Baltas lapas. O Sodininkas irgi kaip jauna žalia žolelė:
– Ne tik geros kokybės, bet ir meniška nuotrauka. Perkeliu, Angele, į Jums skirtą aplanką.  
„Kažin, ar girdi Besparnis angelas? – norėčiau žinoti, o taip atvirai, pilna burna džiaugtis šį kartą neatsargu, nedrąsu.

Prisiminiau Karilę. Irgi nuotraukoje. Stovėjo graži seno parko rudenyje, pasirėmusi į medį, ir praeiti pro ją buvo neįmanoma. Pasak Bekepurio: tipo, reikėtų praeiti, bet, tipo, kaip praeisi, jeigu negali.  
– Kokia graži žolytė geltoname rudeny, – nepraėjau.
– Oi, Pelėda, žaliažoooooliai mes! – atrodė, džiaugėsi savo buvimu Žolėje Karilė.
– Taip ir kirčiuojama? – stengiausi pasirodyti neabejingu lietuvių kalbai.
– Reikalui esant, kodėl nesukirčiuottaip, kaip reikalauja meno interesas?
Mano menui to intereso neprireikia, bet dėl viso pikto įsidėmėjau, kaip skambėtų, jeigu toks reikalas ištiktų. Ir kaip Karilė vietoje kirčio įdėjo penkias „o“, taip aš penkias „a“: žoliaaaaažoliai mes!
– Tikrai, kad ir taip gražu, – vėl lyg girdžiu besidžiaugiančią Karilę, vėl lyg matau ją dar labiau prigludusią prie liemeningo medžio. Bet truputį keista, kodėl jai nesvarbu, koks tas medis – beržas, pušis, ąžuolas?
– A biesas žino.  Prie Didžiokų koplyčios tas parkas. Senas, Rūmų nė kvapo, tik koplyčia ir parkas likę. O pušys? Na, taip, jos irgi auga.
„Kažin, o kur jie, Didžiokai? – bandau surasti atmintyje, bet ten tuščia, jų ten nėra. Ir pikta. „Mano, kad  jeigu ji gyvena Didžiokuose, visas pasaulis privalo juos žinoti. Hė, hė... Ne, mieloji Karile, taip nebūna. Visas pasaulis nežino net kur gyvenusi Barbora Radvilaitė... Ir iš viso, net nežino, kad tokia buvo, –kaip sugebu, taip reiškiu nepsitenkintą geografijos žiniomis ir jau:
– Ė, jaunime, kur Lietuvoje yra Didžiokai? Ten senas sodas ir auga pušys, dar yra koplyčia.
–Taip taip, matau. O prie pušies stovi graži moteris, – atsišaukė Jotas.
– Ieškok, dzieduli, apie Molėtus, – pasakė Astė.
– Oh tu! – nustebau: – prisimenu, sakei, Aste, kad mėgsti piešti iš nuotraukų. Štai tau nuotrauka ir piešk.
Nežinau, kiek beužtruko Astė, besukiodama rankose nuotrauką, bet sugražino ją atgal:
– Labai sunki. Su juodu sniegu.
Nutilom, kas prie jos netoli buvom. Ir labai darėsi neaišku, kodėl Jotas, pirmą kartą matydamas Astę, nežaisdamas kompromisais, besąlygiškai pripažino Astės sprendimą – nuotrauka labai sunki. Ėgė, pagalvojau, ko gero, poetinė Karilės nuojauta neapsirinka. Ji dar anksčiau, kai jos pirmą kartą išgirdo novelėje „Dovana iš Venecijos“, sukruto: „Ką? Astė ir Jotas? Matyt, sulauksime intrigos“.
Jotas – Kaimyno žmogus, jo raidė. Man dar nesuvokta, kokia lemtis raides A, B ir Jotą pasodino į Harker padovanotą karietą, bet nuo pat valandėlės, kada jį pamačiau, nuoširdžiai tikiuosi, kad gal Dievas padarys taip, kad mūsų keliai negreit išsiskirs. Na, o atsakydamas Karilei į jos poetinę nuojautą parašiau:

Karile, meilėje visko būna: nei žinai, kada ir kur prasideda, nei gali žinoti, kur ir kaip baigsis, tačiau ačiū tau, kad Astės novelėse atsiranda dar vienas budėjimo žmonių santykiuose vertas objektas. Manoma, kad pirmasis susitikimas jųdviejų paprastai įvyksta tik savyje ir dažniausiai kuždesiu: nieko sau vyras, su tokiu ir nuodėmė, kaip nekaltybė... – Kitoje pusėje irgi daugmaž – graži, kad ją kur, verta nuodėmės.“ O kaip iš tikrųjų bus derinėlyje „Astė-Jotas“, niekas nežinom. Aš irgi ne išimtis.

Ir va Jotas atvirai prie Šventos Ugnies sumaniai pasinaudoja proga paremti Astę.
– Kaip čia dabar, – nesuprantu, – nuotrauka ir... sunki?
– Labai sunki, – pakartoja Astė, o Jotas:

       Tąryt skausmu kaleno gruodas
           Ir snaigės krito juodos juodos –
Per naktį žvaigždės krūpčiojo
Ir saulė nemokėjo užtekėt.

            Sustingę grumstai skaldė horizontą –
            Gyvenimą ir skausmą sukapojo į dalis,
                      Vienoj – anapusinė mistika,
                      Kitoj – suspaustas saujoj grašis.

Lyg atsikvėpdama prigeso Ugnis. Buvau pastebėjęs, kad, kai žmogui šviesu, gera, ji šokteli ir pradeda šokinėti, žaižaruoti, šviesti, spindėti džiaugsmu žmogaus akių vyzdžiuose, o kuomet skaitomas taip parašytas Karilės eilėraštis, Ugnis prigęsta, merkias, įgauna žemės spalvą, kuri viską pakelia – net pasaulinius karus – ir vis tik sugeba auginti žmogų net jo skausmuose, nelaimėse, praradimuose, neviltyje... O! Šventoji Ugnie, ačiū tau ir visiems, kas uždegtą atnešė į karietą ir paliko po aukšto dangus priimtais žmogaus žodžiais:

                               nieko
                               kas būtų ne tavo

Prigesusios Šventos Ugnies Šviesoje juodavo sniegas. Jo pakako, kad nuotrauka pasidarytų nepakeliama. Astė dar bandė... Ji, mano nupiešta Astė, dar tikisi pakelti, kas likę eilėraštyje, tačiau jėgų pritrūko – pakėlė tris eilutes:
  
Paskui koridoriuj prie durų
Kaukė atsirado,
Lengvutė tokia, išsišiepus –
    
Prisiminiau ją, Karilę, parašius... Ne novelėje, romane, o paprastoje internetinėje žinutėje:
„Pelėda, už pusvalandžio paskaitysi mano eilėraštį „Pirmosios snaigės“, tik jis dramatiškas, o kitokių aš nemoku“.
Kad kitokių ji nemoka, įtikėjau tuoj pat, atsivertęs BALADĘ:

   Kai atsikėlėm mes
   į mažą šį miestelį,
   tą naktį sapnavau –
         kapinių pakrašty dvi baltos gulbės glaudžias.

   Staiga pakyla gulbinas dangaus platybėn,
   o gulbė ant ežios sparnais vis plakas –
        atplėšti balto kūno nuo žemės nepajėgia.

Ir vėl prisiminiau jos, Karilės, apie pirmasias snaiges: „Poezijos nelabai čia ir rasite... nes jos nebuvo“.

– – –

Buvo dvi nuotraukos – ta, su besidžiaugiančiu Besparniu angelu, su debesimis ežere ir danguje, su džiugiais laimingais žaliažooooolių parašais, o ten ir jos, Karilės, džaugsmas: „Angelas, sparnai ir debesys. TAI BENT NUOTRAUKA!“

Kitoje nuotraukoje seno sodo ir rudens peizaže prie augalotos pušies prigludusi Karilė. Ten geltonuoja gražaus rudens lapai, o nuotraukoje irgi Žaliaaaaažolių  parašai. Karilės parašo nėra, bet štai neskubėdama atsikelia moteris, prieina prie nuotraukos ir pasirašo snaigėmis. Pirmosiomis. Jos juodos kaip rašalas.

  Priaugo uosių, ąžuolų ir drebulių,
  To krykštulio – pilni namai,
  Tik pirmos snaigės krinta –
                                 juodos juodos

– Aste, nupiešk ne iš nuotraukos. Nupiešk bent taip, kaip aš tave...
– Vis tiek sunku, – sako ji, bet matu, kaip paima pieštuką, lenkiasi prie nuotraukos, ir iš po jo šerdelės išvinguriuoja užrašas: „Karile, aš tave myliu. Ir Ugnis, ir Dievas, ir visi mes tave labai mylime!“
– Ir aš tave myliu, Karile, – sumojavo Besparnis angelas sparnais-rankomis, nepastebėdamas, kad jie kitokie: merginos rankos apsiplunksnavo, pasidarė tikrais sparnais, jie pakelė  Besparnį angelą į dangų, ir niekas jau netiki, kad Besparnis neturi sparnų...