– Mielosios, neišeikite.
Karietos viešnios sužiuro į mane, Jotą, jautriau – į Astę ir  supratau, kad dar neišeis. Karieton įslinko tyluma, ir sunku buvo įsivaizduoti, kad su ja galėtų taikytis raidė B, tačiau ir ji, triukšmingiausioji, tyloje prie Ugnies laikėsi taip, kad geriau nenorėk. Klausėsi liepsnų spragsėjimo kibirkštėlėmis ir širdyje prasmingai kartojo iš ten girdimą kalbą:

                                 Kviečia rymoti
                                 Šventovėje savo Šviesos
                                 sukurtos.

Astė irgi suvokė, kad Šventovės sukuriamos SAVO šviesa.
Jau kelios dienos, kai Danguje netirpo lazdele parašytas Ramunės eilėraštukas – švietė, spindėjo jis lyg žvaigždė viršum gimusio Jėzaus. Nesunkiai įtikėjau, kad geriausiai jis matomas iš karietos, ir man atrodė, kad kažkas labai įsakmiai ragina suprasti, jog jį, bevardį, reikia, išnešioti, išvežioti po Žalios Žolės pasaulį, padaryti taip, kad būtų perskaitomas būtent iš Harker padovanotos karietos. Gali būti, kad ši įtaiga stipri todėl, jog eilėraštį pirmą kartą pamačiau dieną, kuomet sužinota, kad netikėtai atsiradusi karieta padovanota Pelėdai. Tuomet ir vėl atgijo būtinybė sugrįžti į pragyventą laiką  ir viešai prisipažinti, kad, deja, nesu vertas tokių brangių dovanų, kadangi nemoku jomis naudotis ir nesugebu išsaugoti. Kuo dažniau žvilgčioju į dangų, tuo stipriau jaučiu savyje įtaigą atsiverti ir viešai prisipažinti, kad jau esu turėjęs vieną karietą, bet iš jos belikę tik šipuliai. O kodėl? Lemtys irgi turi savas priežastis. Ta, keturių ratų mylimoji, buvo žinoma kaip Radijo Karieta.
Kodėl jai buvo lemta sudužti? Kodėl?
O danguje, nepakrutėdamas iš vietos, šviečia Ramunės ilga ilga lazdele parašytas eilėraštukas su man labiausiai prasmingais žodžiais:
                                  
                                     nieko
                                     kas būtų ne tavo

Pasijutau, kad suprantu, ką tai reiškia mano atveju ir suvokiu, kodėl žlugo senoji arba konkrečiau – Radijo karieta. Ogi todėl, kad ją iš man palankaus likimo rankų priėmiau kaip SAVO. Ir TIK kaip SAVO. Tai buvo MANO karieta ir – ša! Kitaip sakant, įmečiau ją į privačios nuosavybės rėmus ir uždariau aklinai:  noriu įsileidžiu, noriu – ne. Privati nuosavybė šventa, ir todėl mano poelgius su manimi ir mano nuosavybe privalo net Biblija, net Dievas saugoti. Nežiūrėjau į dangų, nežiūrėjau, kas ten parašyta, nors gali būti, kad Ramunė jau tuomet rašymui pasirinko DANGŲ ir ilga ilga lazdele buvo parašiusi.
                                  
                                     nieko
                                     kas būtų ne tavo

Matyt, man niekuomet nebus lemta suprasti, kodėl Kažkam prireikė pakartoti dovaną Žalioje Žolėje. Kaip regite, žodį „Kažkam“ parašiau didžiąja raide. Tai ne klaida, o dvasioje sukunkuliavusios esmės išraiška. Taip parašiau todėl, kad nežinau, kas jis, tas Kažkas. Gal Dievas? Gal Harker? Gal keturių kelių kryžkelė su ties beržais verkiančiu Cieksu? Gal stebuklingoji ilga ilga, siekianti dangų Ramunės lazdelė? Gal Astė, pradėjusi pasaulietinį gyvenimą mano piešinyje? Gal Šventojo kalno dvasioje gyvenanti Giedrė? Gal prie ugnies PASILENKUSI Taurija, panūdusi kuo kruopščiau didžiosiomis raidėmis parašyti žodžius Ugnis, Meilė, Šventas, Šviesa. Kai išgirdo apie skaudžią Kaimyno nelaimę („O, Pranuci, skauda – sniegas šešių eglaičių viršūnes nulaužė“), moteris ėjo į sodą, pasiėmė iš ten didelę, nuostabiai gražią, sniegu aprėstą eglę ir atnešusi padėjo lange: džiaukis, kaimynėli, nes juk – ar matai? – ant dangaus parašyta:
                                                              
nieko
                                     kas būtų ne tavo

Atsivėrimo valanda artėjo.
Manęs jau nestebino viešnių pasirodymas karietoje, nestebino joje atnešta ir užkurta protėvių ugnis, nes kuomet suvoki anksčiau nesuprasto, mįslingo reiškinio prasmę, tai supratęs įeini ten kaip į Vilniaus Arkikatedrą švenčių dienomis. Ji negali būti tuščia, bet ir būti joje bet kaip irgi negalima.
Ir, žinoma, tiesa, kad man labai norėjosi, jog iki mano atsivėrimo, arba pasakyčiau – pasirodymo SAVO keturių kelių kryžkelėje karietos duris atidarytų Radaa. Visuomet mielas jos džiaugsmas, ir aš neužmirštu jos pasakytų žodžiu: kaip gerai, Pelėda, kad grįžai...

Kažkada, taigi seniai seniai, regis, net labai seniai, gyvenome Vilniuje. Jau tuomet taigi seniai seniai, kai Radaa nebuvo, o buvo Gražina, ji nenorėjo būti miegančia gražuole, bet užtat labai norėjo būti tanku Geraja prasme – besistengianti įveiti neįeikiamą. Gyvenome vienoje gatvėje, net toje pačioje gatvės pusėje, tik ji labai aukštame pastate. Manasis buvo kuklesnis ir net negražus – žemas, storas, labiau aptriušęs, bet... ak, atsiprašau, kad užsimirštu. Bet ištikrųjų norėjau, kad Gražina įeitų į karietą ir galėtų kartu su Ugnimi liudyti, jog kalbu tiesą ir tik. Man buvo labai svarbu, kad neišdrįsčiau nepasakyti netiesos, esant šalia dvasingam žmogui iš gatvės, kurioje seniai seniai ir net labai seniai gyvenome. Gal iš toliau nesimatė, bet viduje bijojau. Ir galiausiai lūpos prasivėrė:
– O Dieve! – atsidusau, – buvo galimybė atvažiuoti prie protėvių ugnies anksčiau.
Karietos viešnios sukluso. Regis, jautriau Evans, nes mestelėjusi greitas akis į Tauriją, nuleido jas žiūrėti į Ugnį. Atsimenu, kaip ji:
– Ugnelė Šventa šildo ne tik gerumu, savo paslaptimi. Atrodo, kad ji pati, Ugnelė Šventa, sušildyta prisiminimais, meile namams ir, žinoma, nuoširdžiais jausmais, labai tikru ir gražiu poetiniu kalbėjimu. – Ir panašiai kaip anksčiau aš, taip dabar Evans: – O Dieve!..  
– Taip, buvo tokia dangaus duota galimybė atvažiuoti anksčiau. Seniai, seniai, kai dar... – ir užspringau.
– Dziedulis teisybę sako, – neleido nutraukti pašnekesio Jotas. – Užmiršo vardą. Tuomet dar Radaa nebuvo. Jos vardas, Dzieduli, Gražina, – priminė Jotas.
Dėkingai priėmiau Joto ištiestą paramos ranką ir pakartojau:
– Buvo Gražina. O važiavau prie Ugnelės Šventos irgi karieta. Deja, gal kas žinote, kas – ne, bet nėra jos.
– Žinom, Pelėda, – pasakė Giedrė, tik truputį netiesa, kad iš karietos paliko tik šipuliai, Biblija ir Age Meyer Benedictsen knyga „LIETUVA Bundanti tauta“, – pasilenkusi pakuždėjo Taurijai ir Evans, ir nors Dzūkija įsitikinusi, kad kuštukai namus gadina, bet man buvo gera. Išgirdau, kad ar uždainavo, ar deklamavo ar tiesiog skaitė, bet ir žodžiai buvo tokie, ir jausena krūtinėje tokia, kaip labai labai seniai:

Su pasaka išauga vaikas,
Ir jo širdelėje gražu,
Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
Viršum naktelių ir aušrų.

Širdis svajinga pasiilgo
Kelionės – pasakos gražios,
Karietą seną pasikinkė –
Kur reiks liūdės, kur reiks dainuos...

Jai nekalbėsiu, kad nereikia
Tikėt žvaigžde, tikėt svaja,
Tik apkabinsiu savo laiką
Ir tą, kurs buvo prieš mane.

Tai buvo pirmas žlugusios karietos eiliuotas kūrinėlis, ir man teko prisipažinti, kad kalbėdamas apie netektis, pasak Giedrės, truputį pasakiau netiesos, tačiau nesitikėjau, net neįtariau, kad neteisybės kalbėjimu mane beveik rūsčiai kaltins Jotas.