Tada, kai dangum ropojo svajonės,
Pasipuošusi raudona suknele ir aukštakulniais,
Aš atėjau pagriežti Tau rekviem.
Buvai, miela, kietai įmigus
Ir lūpas pasidažius mėlynai.
Sakei, elegancija žvaigždžių man tinka –
Dėvėjau jas jau dvyliktus metus.
Beje, smuiku aš groti nemokėjau,
Ir apskritai nesu muzikali.
Galbūt dėl to raudojo stygos...
Na aš gi nežinau, kas tas rekviem.
Buvai ką tik įsigijus naują lovą:
Ąžuolinę, joje – prabangūs patalai.
Taip pavargai, kad netgi nepabūgai,
Jog susiglamžys žalsvas kimono.
Kaip jau sakiau, muzikoj nesu gabi,
Geriau aš atsinešiu magnetofoną,
Ilsėsimės ragaudamos garsų,
Po to ant Tavo kietos lovos
Gulėdamos išgersime kavos.