Kojos pynės, ir Jotui prireikė paduoti ranką, kad sugebėčiau įlipti į karietą. Net jam padedant lipti buvo sunku. Kūnas jau seniai, sakyčiau, grandioziškai sunkus – sveria per 100 kilogramų, bet kad ir mintys... Nešu ir nepanešu lyg būčiau bažnyčia. Žinau, kad karieta man padovanota, bet stengiuosi lipti taip ir girdėti taip, kaip anuomet, prieš daug metų.
– O ne, taip jau negaliu. Jau niekuomet negalėsiu, Jotai, kaip anuomet. Daug laiko praleidau. Net negaliu pasakyti kur.
– Atsiminsite, dzieduli. Pasakysite. Galbūt net šiandien. Galbūt net už šitų  durų, – pasakė Jotas ir atidarė karietos duris. Į veidą padvelkė jauki naminė šiluma, prieš akis pakibirkščiuodama degė ugnis. Ir šitame pirmame jos paveiksle – pasilenkusi moteris, tačiau, išgirdusi durų vyrius ir pamačius mus su Jotu įeinančius, atšoko, išsitiesė ir paėmusi nuo palangės gėlę:
– Čia tau, Pelėda.
– Ačiū, Taurija. Jau net nežinau, kiek daug esu gavęs iš tavęs gėlių. Už tokį jų glėbį net Justinas Marcinkevičius nesugebėtų padėkoti.
– Iš manęs esi gavęs gėlių? Baik, Pelėda. Gal tu apie kitą Tauriją.
– Ne. Ne apie kitą. Aš apie šitą, – ir atsitiktinai ar ne, bet moteris vėl pasilenkė prie ugnies taip, kad galima pasakyti: LINKSTU PRIE UGNIES. Ir, jau būdama prie jos, kai visa šviesa sklinda tik iš jos uždegtos ugnies, prisipažino:

                                 Išjungiu visas šviesas
                                 linkstu prie ugnies –
                                 šnekas krosnyje liepsnos,
                                 namų šiluma apglėbia
                                 ir laiko...

Ir išgirdau, kaip padovanotoje Taurijos gėlėje kažkas sujudo, sunerimo, sukruto, kažkas atsirado iš to pirmo jos pamatymo karietos lange, kuomet, tiesą pasakius, net nepamaniau, kad tai gėlė. Mintyse siunčiau laišką, prašydamas pasakyti, koks čia gražuolis, padabintas kaspinais, įkišęs langan snapuką, žvilgina juodas akutes iš balto pūkuotuko?
– Gėlė. Kaip graži Gyvenimo tyla, kaip šventa ramybė sieloje ir mintyse. Nuostabiausios spalvos kardelis.
Ir girdėjau, kaip kažkur suklego. Ir buvo smagu, kad dabar klegesys kartojosi:
– Gražu.
– Ne tik gražu, bet graži ir gera. Atsiprašau – šilta.
Mūzos namų židinys dar įpučia žiežirbas. Kas gali būti geriau?  
– Ugniai nesumeluosi, – girdėjau balsus, kuriuos pasitaikydavo Žalioje Žolėje ir anksčiau išgirsti, bet čia jie buvo kitokie, lyg iš krištolo taures,  buvo sutaurinti. Ir netikėtai:  
– Taurija, kas tave piešė?
Tai buvo Astė.
Taurija, neskubėdama atitraukti akių, pasižiūrėjo į Astę, paskui į mane, apžvelgė erdvę balsų, spragsinčių ugnies kibirkštėlėmis, paskui vėl į Astę ir jau žiūrėdama jai akis:
– Gal Ugnis? Tikriausiai Ugnis... –  Ir jau įtikimu balsu: – Taip taip, Aste. Mane piešė Ugnis. Tik kad aš vis nenupiešta. Ji ir dabar mane piešia. Dažnai nežinau, kad taip yra, bet patikėk, ji piešia mane net  dabar, – ir nusijuokusi, nusišvietusi: – O! kaip čia atsitiko, kad buvau užmiršusi. Net tuomet, kai atrodytų, kad neįmanoma užmiršti.
Spragsėjo kibirkštys, bet... ne. Geriau įsiklausius aiškiai išgirdau, kad jos, pasididžiuodamos Ugnimi, iš kurios sklido ir švietė, kuomet visos šviesos užgesintos, deklamuoja eilėraštį:

                                Stebuklinga Ugnis įpučia
                                 žiežirbą Meilės senolių
                                 ryškia atmintim – kiek čia
                                 palinkus svajota... godota.

                                 Kalbuos su ugnim

O aš irgi lyg turėčiau teisę perdėloti eilėraščio eilutes:

                   geriau juk nebūna...

Pajaučiau, kad padeklamavau ne vietoje, ir žinojau, kad Taurija šią eilutę eilėraštyje padėjusi geriau, bet, nepaisant to, dabar, kai rašau, man gera. Gera, kad neslepiu, jog ir gėlės nepažinau. O jeigu visai atvirai, tai apie eilėraštį parašiau, kai dar karietos nebuvo:
                      
Gražus, nuoširdus, sąžiningas, už save ir už kitus...
Skaitydamas du ar tris kartus kažkokiose vietose dėliojau: „Geriau juk nebūna.“
Eilėraštis pailgėjo, bet vis tiek išliko sąžiningas ir gražus...

Ir vėl suspragsėjo ugnies žiežiurbėlės...

                                 Nereikia palocių didingų,
                                 supatogintos aplinkos –
                                 geriau juk nebūna.

– Nebūna, – ryžtingai pritarė Giedrė ir džiaugėsi: „Kaip puiku, Taurija! Kaip šilta ir nuoširdu!“ – gaudė savo delnais spragsinčias kibirkštėles, tuo džiugindama visus, bet Astę – labiausiai. Mačiau, kaip mano nupieštas jos akis plėtė nuostaba, vidur jų atsirado vyzdžiai, kažkuo primindami Taurijos kardelius, skleidžiančius sieloje šventę ir ramybę. Astė sugebėjo sužinoti, kad Giedrė į karietą atėjo nuo Šventos Viktorijos kalno. Ir jai labai patiko sužinoti, kad ir kalnai piešiami,  Šv. Viktorijos kalnas – taip pat nupieštas. Ir– o dangau! – kad būtų toks, koks jis dabar, Sezanui prireikė jį piešti šešiasdešimt kartų. Bet gal labiau ją džiugino, kad žmogus, pakeltas kalnu į dangų ir atėjęs iš šventos vietos, moka taip nuoširdžiai gėrėtis, džiaugtis ne tik visa į karietą įkelta Ugnimi, bet ir jos kibirkščiuojančių, atrodytų, mažyčių kibirkštėlių grožiu. Astė pagražėjusiomis akimis nemirksėdama žiūrėjo į Giedrę, o Giedrė:
– Dieve! Dieve! Kokia reikia turėti sieloje GĖRIO GĖLĘ, kad išgirstum, ką kalba Ugnis, kad mokėtume su ja kalbėti.

Tai buvo pirmieji žoliažaliai, atėję į Harker padovanotą karietą. Pradžioje savo padėtį suvokiau labai aiškia –- kai visiems gera, šilta, tai ir man. Man gal net geriau, kadangi rankose laikau Taurijos padovanotą kardelį, kuris taip gražiai išpuošė Astės akis ir mano sielą... Tačiau, kai prasidarė durys ir pro jas įėjo Evans, kai pamačiau besiglebėsčiuojančias su ja Tauriją ir Giedrę, sieloje atsirado kažkas, ko jau nepasakysi, kad pirminė mano laikysena karietoje ir elgesys su jos svečiais atitinka priimtinus dvasiai standartus. Galbūt bendražmogiškumo prasme toks elgesys neatrodo netikęs, bet Evans atėjimas privertė atsiminti, kad veiksmas vyksta Žalioje Žolėje, ir tai reiškia aukštesnę pakopą žoliažalių bendravime, jų santykiuose. Nelabai atsimenu, kaip Taurija ir Giedrė žodžiais sutiko Evans, bet kai kas iš to, manyčiau, labai tikslu.  
– Tu – mano sesė, artima kaip kraujo lašelis, – džiaugėsi pasimatymu Taurija. Giedrė irgi kaip nuo
Šv. Viktorijos kalno:
– Tavo grožis, Evans, sielos gelmėse. Jis nenutrinamas.
Prisiminiau aną kartietą. Lyg ir nepastėbėjau jokių požymių, kad kas Žalioje Žolėje žino apie ją. Anos nėra. Sudužo į šipulius, ir  dabar iš jos belikę tik senasis Testamentas ir Age Mayer Benedictsen knyga
                        
L I E T U V A
                                 Bundanti tauta
Moterys glėbesčiavosi, džiaugėsi viena kita. Džiaugėsi kibirkštėlėmis spragsėdama ir užkurtoji Ugnis.
                              
                                 Švyti gerumas
                                                 Ugnelės Šventos
                                 Saugiai apglėbusi –
                                                     šildo jausmus.
                                                  

                                 Tik Meile įkūrus –
                                                       nėr ko bijoti.

Aš irgi nebijau, Taurija, – kalbėjau mintyse, erzeliuojant moterų džiaugsmui, bet greitai pamačiau, kad ir Evans atėjo prie Ugnelės ir  nusilenkė.
– Dzieduli, nusilenk jų gerumui, kad jos dar neišeitų. Aš būsiu dar gražesnė, – paprašė manęs Astė. Ir aš, jausdamas savyje „kito lygio“ įžangą, nusilenkęs ištariau:
– Mielosios, neišeikite.
Jos sužiuro į mane, Jotą, jautriau į Astę, ir supratau, kad dar neišeis.

                                 Kviečia rymoti
                                 Šventovėje savo Šviesos
                                 sukurtos.