Santrauka:
aš vėl su lyra
Kai surakina vakaras mane ir lyrą –
sekundėm tipeni, nors lytų lytų,
ir taip ramybės medį apkabinęs,
saulažuve išplaukęs nesugrįžtum.
Girdi, aš vienas gyvenu su lyra,
tik ji – vienintelė žaviausia ledi,
kai vasara į rudenį karštai subyra,
krūtinėj maudulys prigludęs slypi.
Aš – vakaras ramus, aš vėl su lyra –
padėčiau galvą jai ant kelio vingių,
tamsa įžūlumu naktyn srovena,
kai vyzdžiuos nokinu drovumą tingų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-11-11 17:46:31
visai neblogai gaunas, kai laukimas su lyra surakinamas tokiais eilėraščiais... :) man patiko.
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2007-11-11 17:09:50
gražus buvimas - su lyra...
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2007-11-11 10:00:44
labai daug "aš" - patartina to vengti, nebent tai Jums labai svarbu ir reikšminga
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2007-11-10 23:46:54
Tingiam drovume
Ramybę apkabinęs
Ant kelio vingių pažadini lyrą.
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2007-11-10 23:07:47
Gražiai skamba. Ypač galvos padėjimas ant kelio vingių ir vyzdžiuose nokinamas drovumas. Paskutinis posmas stipriausias.
Vartotojas (-a): paguodos giesmė
Sukurta: 2007-11-10 22:57:00
Man tai labai atitiko šio vakaru nuotaiką - „kai surakina vakaras mane ir lyrą..“
Vartotojas (-a): Ryškas
Sukurta: 2007-11-10 22:17:31
mano vingiams per daug vingrus
žuvis medyje
apsikabinus lyrą
su kojom kreivom