Kai surakina vakaras mane ir lyrą –
sekundėm tipeni, nors lytų lytų,
ir taip ramybės medį apkabinęs,
saulažuve išplaukęs nesugrįžtum.

Girdi, aš vienas gyvenu su lyra,
tik ji – vienintelė žaviausia ledi,
kai vasara į rudenį karštai subyra,
krūtinėj maudulys prigludęs slypi.

Aš – vakaras ramus, aš vėl su lyra –
padėčiau galvą jai ant kelio vingių,
tamsa įžūlumu naktyn srovena,
kai vyzdžiuos nokinu drovumą tingų.