Aprasojusio lango jausmus
Nešiojau delne po vieną.
Lyg arfą girdėjau raudas.
Ir išėjus su šluota į kiemą,
Radau ten raudonas balas...
Netekus kaimynų su vištom basčiaus,
Palikusi vyrą kiaules rytais praust.
Ir dėl savęs bijojus baigiau,
Primiršusi ryškaną vieną...
Gavau ir užtarnautąją vietą,
Įstojus į vištų gretas.
Pykčiu padabinta mina...
Nusigręžus nuo akies ir minties,
Dairiaus į rytojaus dienas.
O ryškaną radęs išminčius telieka
Su drausminga kapa po medžiu,
Dabar, kai esu, negaila man nieko
Net jums išpažint, ką jaučiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-11-15 11:39:28
Kiek buitiškas. Gerai, kad yra ironiškų vietų. Pabaiga pernelyg sentimentali, jei lygintumėm su likusia eilėraščio dalimi.
Ryškaną? kas tai?
Vartotojas (-a): paguodos giesmė
Sukurta: 2007-11-10 23:03:03
Žinai, man tai per painu pasirodė. Gal per gaug visko sudėjai ir truputį pasimetė mintis?..
O šiaip tai radau tikrai stiprių vietų, pvz, „Netekus kaimynų su vištom basčiaus,
Palikusi vyrą kiaules rytais praust"..
Vartotojas (-a): Ryškas
Sukurta: 2007-11-10 22:23:36
o SAPARDui nebandei išpažint? :) Aš šiame ūkyje kažko nesupratau. Prisipažįstu, nesu išminčius, ką jau ten su ryškana...
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2007-11-10 21:46:01
Keista išpažintis. Kažkaip nalabai man tas pasibastymas su vištomis...