– Meilėje garbingesnės profesijos kaip būti muškietininku nėra, – ryžtingai pasakiau ir, paduodamas Astei parankę, per visą Žalią Žolę:
– Vežėjau, karietą!
Sunku paaiškinti, kodėl taip atsitiko, kodėl burna taip lengvai išsižiojo pašaukti: vežėjau, karietą! Jau žinojau, kiek daug kelių po Žalią Žolę kaip kregždės po dangų nardo, tačiau karietos nė karto juose neteko sutikti, kaip, beje, ir bent kiek sunkesnio transporto. Greičiau lėčiau žingsniuoja Mintys, dažniausia labai solidžios, aukštai skraido Svajonės, dar aukščiau – Fantazijos. Yra nemažai kito transporto, bet pašaukiau karietą, ir Astė pritūpė:
– KarietĄ?
– Taip, karietą, panele, – pasakiau ir nespėjau susivokti, kaip ji atsiliepė: skambtelėto kartą, kitą. Ir – o Viešpatie! – iš kur galėjau žinoti, kad yra žmogaus sieloje jausmas, kurio neįmanoma įkelti į jokius užrašus. Atsirado baimė, kad jis ilgiau neužsiliktų. Tai buvo taip gera, nuostabu, kad pavojus nuo tokių persisotinimų dvasioje darėsi akivaizdus. Venecijos į žmogaus sielą ateina įvairiais būdais, dažniau gal jam nežinomais. Man ji visu spindėsiu sušvito, pamačius ant karietos pasostės A ir B.
– Labas, dzieduli, – linksmai sveikinosi A, o B skelbė:
– Viskas gerai, dzieduli. Dvikovos nebus. Dėdė Cieksas – geras dėdė.
Apie kokią dvikovą kalba, bandžiau suvokti, bet akyse ar galvoje, ar kur vaikščiojo rugiai.

Vaikšto rugiai.
Pradžioje –
              arimais,
              sėja,
              želmenim...
Vaikšto ir vaikšto,
Kol užauga labai dideli...

– Dzieduli. Taigi dvikovos nebus, – nerimo B ir, regis, mačiau, kaip iš karietos išlipa C ir H. Dabar jos buvo užaugę, jaunos, šviesios širdimi, bet rugiai nesiliovė vaikščioję.

Vaikšto rugiai
Per atmintį,
Nebijodami pjautuvo, dalgio,
Ir pasako,
Ko niekas nesako –
Kaip reikėtų
           išeiti
           gražiai

Sekiau akimis iš karietos išlipančias  H ir C ir jų laikysenoje jaučiau, kaip meiliai, gražiai jos išaugintos. Ak, raidės! Ak, mielosios! Nežinau, kodėl, bet žinau, kad visa, kas pasaulyje gražu ar negražu, kas buvo, yra ar bus, kas kelia žmogų į dangų ar įtrypia į purvą, visas šis užtaisas yra raidėse. O! Ne. Toks krovinys joms nepriklauso. Tai, ką jose sudedam, sukrauname, priklauso mums. Mes, žmonės, jų šeimininkai; jas parašome ir išleidžiame kaip piktus ar gerus angelus, kaip kad aš, pavyzdžiui, išleidau.. – ir, springdamas nepasakytais žodžiais, žvilgtelėjau į Astę. Žodžių tirada mintyse nutrūko. Dar keli ir jie jau būtų vėl sakę, kad Astę piešiau, nemokėdamas piešti, ir tai nebūtų jai malonu. Ką bekalbėtume, žino, kad akims piešinys galėjęs būti malonesnis, gražesnis, patrauklesnis. Gerai, kad visa tai – mintyse, ir dar geriau, kad jas tuoj pat nuvijo iš karietos išlipęs C.
– Jūs, pone dzieduli, turbūt jaučiate, kodėl pas jus ir kieno siųstos.
– Taip, ponaiti. Žinau, – pasakiau raidei C. – Vakare mes susitiksime dvikovoje  su ponu Cieksu ir manau, kad pranešite susitikimo vietą.
– Susitikimo vieta, ponas dzieduli, Venecija.
– Venecija? Ten niekuomet nebuvęs. Panelei Harker esu sakęs. Tikiuosi, atsimena.
– Bet Jūs žinote, kur jos ieškoti.
– Nujaučiu, bet jos iki vakaro tikrai nesurasiu...
– Žmogaus sieloje Venecija didelė. Panelė Harker siunčia dovanų. Dovanoja jums karietą. Ji pati ją nupiešė.
– O! – ištrūko, ir vėl pradėjo vaikščioti rugiai.  

Nuo sėjos lig pjūties...
Vaikšto ir vaikšto rugiai
Argi gaila mažos
               sopulingos
               širdies
Jei tiki, jei žinai,
Kad jį Dangų
               Žmoguj
               įkalbės.

Vaikšto rugiai.
Vaikšto ir vaikšto...

– Mes visi nupiešti. Ir Astė, ir karieta, ir aš su sese A, tik vienas Jotas sako, kad jis tikras, nenupieštas.
– Ir tu nenupešta su sese, – mes parašytos, – solidžiai protingai mąstė Jotas, bet neatrodo, kad tai paveikė raidę B. Ji visuomet mėgdavo žiūrėti į priekį BUS ir ten irgi ieškojo ne pasaulio pabaigos, o džiaugsmo. Dabar džiaugėsi, kad Žalioje Žolėje užsimota turėti dramaturgų, o reiškia, ir vaidintojų būrelį.
– Tegyvuoja muškietininkų dvikovos! Dar niekuomet niekur taip laiku nebuvome spėję, kaip šį kartą. Erelis skrenda, erelis vėl su plunksnomis sparne. Tegyvuoja daktarai! – ir jau be patoso, žiūrėdama man į akis: – Tikrai, tikrai. Mūsų daktarai erelio sparną išgydė. Negalėjo skristi, o va dėjo dėjo plunksną prie plunksnos į sparną, ir vėl. Pati per televiziją mačiau.
– Tas tiesa, – patvirtino solidusis Jotas.
Ir kaip akuo iš dangaus:
– H ir C, atskridau, kad nuneščiau judvi pas savo šeimininkaus. Daktarams labai dėkingas, – pasakė nusileidęs prie raidžių erelis, o po sekundės kitos ir vėl neskubiai, plačiai, galingai sumojo sparnais. Ne, niekam nesnorėjo, kad jūrų erelis, toks galingas ir gražus paukštis, mirtų Kauno mariose. Ir taip neatsitiko; žmonės surado jį palaužtais sparnais ir atnešė daktarams. Ir štai jo padėka...
Žiūrėjau į H ir C, nešamus erelio į Venecija pas jų šeimininkus ir laukiau, kada jie pamojuos, atsisveikins. Bet ne, nepamojo. Mes, regisi, kaip susitarę, tikėjome, kad dar susitiksime.
- O erelis, Aste, tikrai nenupieštas. Jis tikras..
– Kažin, kada aš nupiešiu? Ir ką? – susimąstė Astė. – Matyt tik vienas Dievas težino, bet labai norėčiau, kad tai būtų gražus piešinys...
– Sakei, gražiai moki piešti. Ypatingai iš nuotraukų.
– Sakiau... Bet gal ir pasigyriau.
Stovėjau su ja Saulažiedės „Rudenyje“ prie triukšmaujančių raidžių A ir B,  prie padovanotos karietos ir iš tikrųjų:

(...) kaip ty-
lu, kaip labai tylu, kaip labai ruduo

– Panele Aste ir dzieduli, labai laukiame karietoje, – pakvietė Jotas.
Bet kodėl jie mane kviečia, o ne aš juos? Juk tai mano karieta. Esu jos šeimininkas ir, regis, man spręsti, ką kviesti ar nekviest, – pagalvojau savyje. Iš karietos langų gražiai pažvelgė gėlės. Buvau įsitikinęs, kad jas kažkur matęs – ar ne Taurijos languose. Bet ir čia, kaip ten, – žvilgt į vieną, kitą, trečią langelį – visur po gėlę. Bet ar iš tikrųjų tai gėlės?
– Kai pasilenki prie ugnies, visur šiluma, – kažkas atsiduso.
Žvilgtelėjau į dangų, o ten Ramunė stebuklinga lazdele vėl rašė eilėraštį. Buvo aišku:

nieko
kas būtų ne tavo

– Kojos pynės, ir Jotui prireikė paduoti man ranką, kad sugebėčiau įlipti į karietą...