„Ne kaip išėjo, oi, ne kaip. Nereikėjo jai rašyti juodai kaip naktis apie Astei pasiųstą eilėraštį, – mąstė Cieksas. – Gražesnės jos nepadariau, o padėtis dabar tokia, kad nesmagu pačiam prisipažinti. Deja, yra kaip yra, ir reikia kažką daryti. Pirmiausia gal įtikinti Harker, kad norėjęs tik gero, savo poezija pagirti Astę, išjudinti ją, jausti savyje moters grožį, džiaugtis, didžiuotis, kokia esanti, nes jeigu jautiesi negražus pats sau, tuomet – amen, tuomet kitam niekuomet nebūsi gražus. Ot, ir išjudinau, – skandinosi širdgėloje Gaudentas, – taip išjudinau, kad reikia ruoštis dvikovai su tuo diedu. Jam kas? Senas kaip kelmas – mirti jam niekai. Net ir mirtis tokiu nesidžiaugia. Užsilikusius palieka pelėti – tegu! Bet kaip mirti jam, paliekant ją, Harker?
Liūdni dalykai, brolau, liūdni, – piešė vaizduotėje nevilties paveikslus Cieksas, bet kad ir piešti nereikėjo. Tik suklusk ir klausyk – pilna Žolė liūdesio. Va, Anna Bradda nepatingi susirasti net čigonę, kad žvilgtelėtų per kortas. Ir ką gi?

Grotas kalėjimo, dryžą kepurę
Ir rūbą valdišką aš tematau.

Awtorius irgi neprašviesina  nuotaikos, kuri lyg žemę pardavus, lyg laukiant pasaulio pabaigos. Eilėraštį nemirktelėjęs pavadino „Linksmybių pabaiga“, o ten:  

Rudens akiduobės pajuodę.

Nuslinkę lapkričio plaukai.
Lietus, lašnojantis pilkai,
Linksmybių pagirias išduoda.
        
O iš pajuodusių rudens akiduobių, apsikabinęs gitarą, graudulingai dūsauja Ramūnas:

Tu dingai nakties tamsoje,
Nepakvietei manęs su savimi.
Tau šaukiau:
– Neišeik, nepabėk!
Bet Tu išėjai...

Tokios sielvartingai juodos dienos Cieksas neatsimena. Gal tik, kai rinko Harker medines ašaras, bet ir tuomet sieloje nebuvo taip aptemę: jautė, žinojo, angelai šnabždėjo jam, kaip ir ką reikia daryti, kad raidės  „h“ ir „c“ augtų ir išaugtų nuo mažų iki didžiųjų. Ir taip atsitiko:

Cieksas:

Iš pradžių kalbėjosi dvi mažytės raidės „h“ ir „c“, kalbėjosi, kol užaugo H ir C, po to gimė mintis (...). Ir, pasirėmęs į verkiantį beržą, bandžiau nubraukti medines ašaras, lyg norėjau visą ilgesį išlaistyt. Kad liktų tik prasmė ir meilė... Nėra tokio upeliuko, kuris nenorėtų išsilieti kaip upė.

Cieksas per nuojautą tiesiog žinojo, kad toks jo nusiteikimas Meilės istorijoje irgi bus įrašytas didžiosiomis raidėmis. Ir dabar lyg girdėjo jam pasakytus mylimosios žodžius:
  
Harker:

C  sakė, kad būna ašarų medinių, kad būna ilgesio lietus, kad gali verkti ir medžiai, pasiilgę meilės ir prasmės. H sakė, kad medinės jos nenušluostomos. Neduok Dieve kada nors verkti medinėm ašarom.

„Iš tikrųjų, neduok Dieve,“ – ištikusioje jį nelaimėje giliai atsiduso Cieksas. Ir buvo minutės, kuomet jam regėjosi, jog Dievas jį supranta, remia, padeda, glaudžia jį prie Harker, o Harker – prie jo. Regėjosi, kad ne be jo paramos Žalioje Žolėje taip gražiai, lyg angelų atnešti tą vidurnaktį vienas prie kito prisiglaudė dviejų įsimylėjusių širdžių kūriniai, prisiglaudė jų skausmas, ašaros, džiaugsmas, ateitis.  Naktis lyg šviesėjo, lyg rodė į Visų Šventųjų dieną, kai abu kartu atėjo į Žalią Žolę. Tai buvo nuostabi diena, o žmonės, kuriuos jie sutiko, irgi buvo gražūs, nuostabūs ir atrodė, kad pakelti aukščiau dangų savyje jau neįmanoma. Būtent tą Visų Šventųjų dieną Cieksas pirmą kartą pamatė Astę. Žiūrėjo į ją ir norėjo jai padovanoti daug ką, bet labiausiai įdiegti joje pasididžiavimą savimi, Savęspi. Kilo mintis parašyti jai laiškelį ir pasiųsti su muškietininko bučiniais. Kai žmogus laimingas, pakilus, pasodintas ant šimto žirgų, tai jam gražus visas pasaulis, jis linkęs jį išbučiuoti. Ciekso poetiška siela gyvai jautė, kad niekam kitam taip labai reikalingas muškietininkas su bučiniais, kaip Astei. Ir tik pykdamas siuntė mintyse prakeiksmus žmogui, kuris ją tokią piešė. O Astei, kai jau žinome, meluodamas rašė:

Siela ištroško dvasios peno,
O lūpos tavų bučinių.

Poetas žinojo, kad dviejų ketureilių eilėraštis nėra didelės vertės poetinė brangenybė, bet taip pat žinojo, kad pirmosios jo eilutės Astę sodina šalia jo ant tų jo šimto džiaugsmo žirgų. Ir širdyje juto muškietininko polėkį.
O kas atsitiko?
Nepamanė, kad toks poelgis Harker širdyje vėl brandins, augins, nokins ir sės medines ašaras. Gaila, kad ir jo kūrinys „Medinių ašarų saga“, kažkada rankiojęs medines ašaras, padėjęs jiems abiems auginti „h“ ir „c“, Žalioje žolėjo buvo panaudotas ginklu prie jį patį. Skaudžiai į ausis trenkė TIKRO DEARNIO žodžiai: „Išmetus tai, kas nereikalinga, gal kas ir gautųsi?“
Ar girdite, ponai – GAL? O lyg ir moderatorius, lyg ir privalėtų žinoti, kad ne „gal gautųsi“, o jau gavosi.
Arba ko verti Ramunės parodymai į sagos žodžius  MEDINĖS AŠAROS, JAUSMAI, SIELA, ŠIRDIS, ŽVAIGŽDĖS ir priekaištus, kad „tas pats per tą patį“ silpnina kūrinio tekstą. Ar ne geriau  būtų pasiklausti pačios Harker?
(„vyrai kalba kartais taip, kaip moterys nori girdėti. Man patinka Ciekso saga“).
Ginčykis, draskykis, daryk ką  nori, o liūdesys sieloje netyla, kaip ir Ramūno dainos priedainis:

Kodėl, kodėl Tu išėjai
Ir nieko man nepasakei?
Ar išsiskyrė mūs keliai,
Ar suklaidino mus jausmai? (2 k.)

Liūdėjo Besparnis angelas. Net Vynas. Abu liūdėjo, siųsdami jam, Cieksui, paguodą ir užuojautą, bet didžiausią kartelį „Medinių ašarų sagos“ kūrėjas“ patyrė pamatęs, kai po devynių perskaitytų eilučių nuo kūrinio atšoko Kvinta. Kas tai? Provokacija? Nežinomybė pečius slegia. Po dviejų posmų kvinta neteko žado, – žagtelėjo.
Sieloje temo dar labiau. Darėsi aišku, kad ne viskas Žalioje Žolėje taip žalia, kaip tikėjosi per VISUS ŠVENTUS ir džiaugėsi. Kad viskas keičiasi – suprantama, taip įprasta, bet kodėl tai greitai, – mąstė Cieksas. Prisiminė Astę, su juo buvusį senį, kurio vardą sužinojo „Tokiam ir dviejų kulkų į kaktą negaila“, – pašiaušė savyje pyktį, – bet Žalios Žolės geografija plati, didelė, nuo vieno Lietuvos krašto ii kito. – Kur aš? – bandė pažinti buvimo vietą ir aiktelėjo – tiesiai į ji, tiesai į jo akis skrido dvi įkaitintos ir raudonos kaip įpūsta žarija kulkos. Užsimerkė, atsimerk – kulkos nekreipė krypties, buvo įkaitintos, raudonos, bet jau sustojusios. Ir Cieksas pažino, kad tai... Harker batai, prikaišioti žalios žolės ir rudenio lapu. Čia pat apniukintas prieblanda ežeras ir... Viešpatie, Viešpatie. Negi? Batai jos, netoli ežeras, o kur Harker?..
–Kur tu? Aūūūū. Kur tu, Harker? –kojų keliai linko, kūnas sunkėjo, lyg ruošdamasis perskrosti žemę ir nepajautė, kaip šiltos, geros rankos apsivijo jo pavargusį kaklą, o krūtinę prisiglaudė prie krūtinės
– Aš čia, Gaudentai. Viešpatie, kaip džiaugiuosi, didžiuojuosi tavimi. Net neįsivaizduoji, kiek daug ko tavyje yra. Net ir toj eilutėje, kurios nesugebėjo perskaityti Kvinta, – ir dar labiau prisiglaudusi ir beveik pakuždėdama toliau kalbėjo. Aš mačiau, kaip verkia Astė, kaip ji džiaugėsi savo ašaromis Ir aš taip pat kartu su ja džiaugiausi ir verkiau, kad yra tokių muškietininkų, kaip tu, Gaudentai.
– Puiku. Aš vėl Venecijoje. Kai su tavimi, visuomet jaučiuosi, kad esu Venecijoje. – Ir lyg apgailėdamas: – Negi tie žmonės, kurie skaitė mano Sagą, nežino, kas yra žmogaus dvasioje Venecija? Aš dar ir dar kartosiu tuos žodžius MEDINĖS AŠAROS, JAUSMAI, SIELA, ŠIRDIS, ŽVAIGŽDĖS, o sagą ištęsiu lig begalybės, kad vėl iš tavo lūpų išgirsčiau: vyrai kalba taip, kaip moterys nori girdėti. Man patinka Ciekso saga.
Ir iš tikrųjų Harker vėl girdėjo daug kartų jai kartotus žodžius.
Mediniu ašarų saga dar neužbaigta.
Harker buvo basa. Atrodo, kad ji buvo Venecijoje, ir batų jai nereikėjo. Jos raudoni batai, prikaišioti žolės ir rudenio lapų, stovėjo ant seno Užutrakio dvaro laiptinės laipto, užspaudę raštelį su įrašu:

Raudonas taškas rudenėlio peizaže
Prikaišioti žolių ir lapų du raudoni batai...
O Dieve, kaip nepaprastai girdėt gražu,
Kai apie meilę džiaugsmas ašaromis kalba.