Naujininkuose iškrito sniegas. Pirmasis būsimos žiemos sniegas. Dar negilus, nei šioks nei toks, kuomet jame daugiau šilumos, negu šalčio. Žalioje Žolėje žinojom, kad jis ištirps, tačiau mane tai neypatingai domino. Ėjau Saulažiedės sukurtu „Rudeniu“ ir žinojau, kad juo galėsiu vaikščioti bent iki gruodžio, klausydamasis, kaip girgžda po kojomis sausi nugeltę lapai. Bus sniegas, pustys vėjai jį, bus šalta, o aš, nebodamas tokių gamtos negandų, dažnai eisiu pavaikščioti ten ir klausysiuos garsų, kuriuose gal tik Dievas žino, ko nėra, bet daugiausia juose muzikos, poezijos, žmogaus būsenos arba nusiteikimo niuansų. „Ruduo“...  Saulažiedės „Ruduo“ Žalioje Žolėje, ir aš, senas diedas, stengiuosi išmokti ir įsiminti, ką gražiausio priima siela:  

(...) die, kaip ty-
lu, kaip labai tylu, kaip labai ruduo

– Dzieduli, kokia šiandien diena?
– Laimingi valandų neskaičiuoja, Aste.
– Ne apie valandas klausiu. Kokia diena? – patikslina Astė klausimą, o aš, bandydamas įsiminti paskutinius  Saulažiedės „Rudenio“ žodžius, vėl pusbalsiu:

(...) die, kaip ty-
lu, kaip labai tylu, kaip labai ruduo

– Sakai, laimingi valandų neskaičiuoja. Tu laimingas?
– Taip, Aste, – aš laimingas, – sakau jai. – Ne. Nežinau, kaip akims atrodanti Saulažiedė, bet manau, kad pamatęs ją, sugebėčiau parodyti: tai ji, Greta.
– Tik prašau, nepiešk jos. Iš tikrųjų esi ne koks dailininkas. Ir tegu nebūna kitaip, o tik taip.
Norėjau pasiteirauti, ką reiškia toks teiginys, bet jau šiek tiek žinodamas Žalios Žolės publiką, išgirdau ir pažinau džiaugsmingus balsus.
– Pasakiškas vaizdelis! – džiūgavo Sodininkas.
– Įspūdinga! – neatsiliko Ramunė
– Puiki akimirka! – pritarė Taurija...
– Dėkui... Dėkui visiems, – pasigirdo santūrus merginos balsas. – Čia šiek tiek pagražinta. Pridėti specialieji efektai.
– Velniškai graži tu ir be efektų, – ginčijasi Gungnir ir traukiasi į nuošalę, kur saugiau... Net įtariu, ar ne jis tas mielasis, kuris jau girdėjęs:

užkišk žabtus, mielasis, visomis sudžiūvusiomis žolėmis ir
perdžiūvusiomis moterimis

– O kodėl, dzieduli, sakai, kad laimingas? – nori žinoti Astė.
– Gal ne visuomet laimingas, gal kiek persūdžiau taip sakydamas, bet kai išeini į Žalią Žolę, žodžių trūksta. Jau laimingas todėl, kad galiu pavaikščioti po ją.
– Negi dėl to užmiršai, kokia šiandien diena? Galėjau, žinoma, ir kitaip paklausti – kaip jautiesi prieš susitikimą su Cieksu?..
– Taip taip, atrodo, kad primiršau. Kai yra diena, vakaras irgi bus. Vadinasi, ir dvikova. Bet tai labai gražu. Kai aplinkui tiek daug mirčių ir mirštama  taip negražiai, net virvių kilpose, net susisprogdinant degtine ir nusinuodijant tabaku, tai mirtis dvikovoje – karališka mirtis, – pasakiau ir net pats nustebau, kad taip gražiai Astei pasakiau apie mirtį. Jaučiau, kad ir mano nupieštoje Astėje irgi atsiranda Žalios Žolės dvasia ir jai labiau rūpi suvokti, kodėl taip neįsivaizduojamai baigėsi dvikova su Harker. Manau, kad neužmiršo ir mano vertinimo – sakiau jai, kad tai vienintelė dvikovų istorijoje kova, kurioje abu priešininkai laimi pergalę. Bendrą. Apie ją dar reikia mąstyti iki supratimo, kad Astės ir Harker pergalė, nuprausta jų ašaromis, padovanota Žmogui.
Su Aste ėjome neskubėdami, nes nebuvo reikalo skubinti  žingsnius. Žingsniai tylūs – be aido, be triukšmo, ir kuomet atsiranda nesusipratimas, kažkoks šlubas žingsnis, tai irgi nesijaudini, nes visuomet gali atsispirti į Saulažiedės sukurto „Rudenio“ nuojautas:

merkiu akis, kai supa senobinės
rankos

Arba:

(...)  pūškuoju
į ritmą, pagaunantį vėją...

– Dzieduli, labai norėčiau tau padėti, bet...
Stabtelėjau, suklusau, kol Astė pasakys, kodėl jai prireikia „bet“ ir pauzės po jo. Ir štai jaučiu, kai Astė abejomis rankomis paima mano dešinę, švelniai atgniaužia jos pirštus, ištiesindama delną ir padeda ant jo baltą nedidelį laiškutį. Man atrodė, kad pajutau odekolono kvapą – bet vyrišką, ne rožiniai kvapnaus, bet jaučiant jame dilgėlių skonį.
– Kas čia?
– Tai Ciekso laiškutis. Neieškok šito laiško Žalioje Žolėje, jo nesurasi. Tik dabar jis čia, kartu su manimi.
– Galiu neskaityti?
– Skaityk. Atsimink, kad aš moku jau verkti. Net džiaugtis per ašaras moku.
Rašysena Ciekso tokia, lyg ji stebuklingu būdu būtų padovanota jam Armio.  Kaip mat nuklydau mintimis į Prancūzijos muškietininkų laikus. Delną atitraukiau toliau, kad nedilgintų panosės laiškelio kvapas ir dešinėje jo pusėje perskaičiau: „muškietininkas, kurio taip laukėte – atvyko...“
O žemiau parašo aštuonių eilučių eilėraštis.
  
Siela ištroško dvasios peno,
O lūpos – tavų bučinių.
Širdis taip tyliai tyliai plaka,
O aš nenoriu gimtadienių skaičiuot.

Nemirs siela nemirtinga,
Širdis tik tyliai plakt nustos,
O meilė, žemėje gimusi,
Tavęs visatoje ieškos.

Tylėjome abu ir tik po Žalią Žolę lengvais žingsniai vaikštinėjo jame gražiai padėtas Saulažiedės „Ruduo“:

(...) die, kaip ty-
lu, kaip labai tylu, kaip labai ruduo

– Armis, regis, buvo dvasininkas, – galiausiai sakau Astei, grąžindamas jai laišką. Ir lyg dangui, lyg Žemei, lyg Žaliai Žolei ir kas begirdėtų: – Gera, Aste, tikrai gera, tokius laiškus gauti. Saugok jį. Manau, kad muškietininkai žino moters grožio vertę.
– Betgi tau nepavyko manęs gražiai nupiešti.
– Ė, ką aš sakiau, netikėk. Tikėk, ką dabar pasakysiu. Iš jo laiško matyti, kad savo sielą atidavęs dangui – nesitiki jis dvikovoje laimėsiąs. Tai faktas. Bet jis jos, dvikovos, laukia ir nori – jis džiaugiasi, kad gali numirti už tave. Kilnus vyras, tikras prancūzas ir aš geresnio žodžio nerandu. Bet jis nemirs. Mirsiu aš... Aš irgi noriu būti kilnus ir numirti už tave. Nesistebėk, kad senas. Meilėje visi esame įsitikinę, kad atitinkame visiems jos parametrams.
– Bet, dzieduli, tu dar ne viską žinai.
– Visko niekuomet nesužinosi, tačiau ką žinau, man tikrai užtenka. O jeigu kas manys, kad aš dvikovoje pasidaviau, kad aklai aukojausi, tai irgi nebus teisybė. Aš kovoju ir tikiu, kad kai būsiu miręs, žmonės neužmirš, kokia kilni, graži turėjusi būti ta moteris, dėl kurio senasis Pelėda paguldė savo galvą...
– Pelėda, pažiūrėk, vėl verkiu, – apsidžiaugė Astė, blizgindama suašarojusias akis. – Nupiešei negražią, o...
– Muškietininkas geriau žino, kokią nupiešiau.
– Jo vardas Cieksas, o profesija...
– Meilėje garbingesnės profesijos kaip būti muškietininku nėra, – ryžtingai pasakiau ir paduodamas Astei parankę, per visą Žalią Žolę pašaukiau:
– Vežėjau, karietą!..