Nutapyki man gruodį. Tik sninga, ir varnos
Įsitvėrusios nešasi kamino dūmus,
Tik balta vienuma ir neištartas vardas.
Nejučia atsiranda tavo balso godumas,
Kai atrodo, ne sninga, tik atkarpos laiko
Lygiomis dalimis tyliai kyla pas Dievą,
Kai diena po dienos lyg pamišęs, apkvaitęs,
Raganauji rytojų, o pavyksta – tik siena
Balto marmuro plytų ir kareivių mundurai
Kvailai įsispokso sidabrinėm sagutėm
Į praplyšusią būtį, ir delnų Karakumuos
Baltas nugula laikas, ir vėl po minutę
Susidėsto savaitės. Geriu tavo kvapą
Iš dvylikos taurių. Kraštų nelygumuos
Įsisiurbusios lūpos iš lėto pasako:
„Kažkuri. O gal visos. Užnuodytos buvo.“
Nutapyki man gruodį. Tik pirštais. Ant kūno.
Pastatyk pardavimui užpustytoje aikštėj,
Kur rytojus keistai susirietęs žiemoja po krūmu,
Kur sniegai, duonos kriaukšlė ir aklo pagaikštis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2007-11-07 21:06:44
man patiko ir penktas, tik tik paskutinė eilutė jo lyg neskamba
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-11-07 18:29:22
Nu nors ir chaosas, bet tokia melodija viskas atrodo savo vietose; paskutinis posmas melodiją praranda, o ji buvo vienintelis privalumas šiame mišriame įvaizdžių kolorite; Ji tikrai reiktų tvarkyti, nesvarbu kokių dar ten įvaizdžių taip drąsiai užteptumėte, svarbu nesugriauti tos geros puikios ritmikos - ritmiškumo; penktą posmą reiktų pertapyti, jis labai jau griauna šia įvaizdžių kompoziciją; (Patinka kūriniai, kai būna "prikliedėta" (tai nėra pasąmonės srautas, todėl ir prikliedėta), bet profesionaliai ir atrodo viskas O.K. kol nesigilini, o tik žiūri įvaizdžius kaip po atskirus savarankiškus paveikslus; penktas posmas tą įspūdį (profesionalumo) sugriauna)))
:)