Nutapyki man gruodį. Tik sninga, ir varnos
Įsitvėrusios nešasi kamino dūmus,
Tik balta vienuma ir neištartas vardas.
Nejučia atsiranda tavo balso godumas,

Kai atrodo, ne sninga, tik atkarpos laiko
Lygiomis dalimis tyliai kyla pas Dievą,
Kai diena po dienos lyg pamišęs, apkvaitęs,
Raganauji rytojų, o pavyksta – tik siena

Balto marmuro plytų ir kareivių mundurai
Kvailai įsispokso sidabrinėm sagutėm
Į praplyšusią būtį, ir delnų Karakumuos
Baltas nugula laikas, ir vėl po minutę

Susidėsto savaitės. Geriu tavo kvapą
Iš dvylikos taurių. Kraštų nelygumuos
Įsisiurbusios lūpos iš lėto pasako:
„Kažkuri. O gal visos. Užnuodytos buvo.“

Nutapyki man gruodį. Tik pirštais. Ant kūno.
Pastatyk pardavimui užpustytoje aikštėj,
Kur rytojus keistai susirietęs žiemoja po krūmu,
Kur sniegai, duonos kriaukšlė ir aklo pagaikštis.