Kai aš žvelgiu į veidrodį,
O jame rymantis stebi mane,
Ar mes esam viena
Ar dvi esybės?
Juk mano mintys mano galvoje ir sieloje,
O jo – stikle ir sidabro užnugaryje.
Vadinasi jo mintys sidabrinės!?
O mano – tik pilkųjų smegenų ląstelių klišės.
Todėl jis juokias iš manęs!
Bet pajuntu – juokiuos ir aš.
Jis šaipos iš manęs –
Šaipaus ir aš.
Jisai įniršta –
Rodosi ir aš taip pat.
Jis smogia man.
Pabyra šukės.
Tačiau nelieka jo,
O kruvina mano ranka.
P.S.: Gaila sidabrintų minčių,
Tik ar mano pilkų ląstelių svajos
Skiriasi nuo jų?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-11-19 00:19:03
vienas vis tiek.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-11-07 23:15:26
... is ties:))
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-11-07 19:37:34
Aš taip nedaryčiau - "popa" labai... Ir sidabrinių minčių gaila...
Veidrodinės eilės, daug atspindžių - galima įsiskaityti dvejopai...
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-11-07 16:48:44
pusę eiliaus SATYRA ATRODO BUS - tačiau gale bandoma sukti į gilią mintį, deja jau šimtus kartų rutuliuotą ir girdėtą;
Vartotojas (-a): debesų piemenaitė
Sukurta: 2007-11-07 15:50:46
Stipru, jautru, tikra. Nei per daug, nei per mažai. Viskas, ko reikia.
Anonimas
Sukurta: 2007-11-07 15:32:45
Stipriai Jūs smogėte.