Kai aš žvelgiu į veidrodį,
O jame rymantis stebi mane,
Ar mes esam viena
Ar dvi esybės?

Juk mano mintys mano galvoje ir sieloje,
O jo – stikle ir sidabro užnugaryje.
Vadinasi jo mintys sidabrinės!?
O mano – tik pilkųjų smegenų ląstelių klišės.

Todėl jis juokias iš manęs!
Bet pajuntu – juokiuos ir aš.
Jis šaipos iš manęs –
Šaipaus ir aš.
Jisai įniršta –
Rodosi ir aš taip pat.
Jis smogia man.
Pabyra šukės.

Tačiau nelieka jo,
O kruvina mano ranka.

P.S.: Gaila sidabrintų minčių,
Tik ar mano pilkų ląstelių svajos
Skiriasi nuo jų?