Suabejojau, ar tikrai kiekviena para turi po 24-ias valandas. Mano įsitikinimu, bent vakarykštė jų turėjo gerokai daugiau. Atrodė, kad iki vidurnakčio, kuomet įvyksta dienų kaita, praėjo amžinybė. Daug žmogaus gyvenime yra sunkių dalyku, bet LAUKTI – sunkiausia. Laikrodžio rodyklės, regis, užstrigusios ir net kol jos peršoka iš sekundės į sekundę, darosi nesuprantamai ilgu. Vakar LAUKIAU ir žinojau, jog tarp Žalioje Žalėje pabirusių eilėraščių būtinai bus ir jo, Čieskos. Nesakau, kad jie to nenusipelno, bet nesinori, kad juos ten surastų ir skaitytų Aistė. Pavydo kaip ir baimės akys didelės ir jas dar labiau plėtė  man siunčiamos žinutės; kai suskaičiuoji dvi, tai nedaug  jų, bet kai perskaitai, kas parašyta, vaizdas keičiasi. O kai panašos žinutės pasiunčiamas atviru tekstu visai Žolės publikai, užtenka ir vienos.

KARILĖ: Žiūrėkit, prasidės pavydo scenos....
Cieksas ir Pelėda nepasidalins Aistės?...
O laimės Kaimynas, nes kur du pešasi, trečias laimi.

- Ką? Ką? Kaimynas? – įsispraudė į sielą ir sugėlė: – O Viešpatie, ir Kaimynas!
Nemoku atsikratyti juo ir sukuosi nedėkingai užplaukusioje mintyje lyg voverė rate.
– Bet jis juk be kojos.
– Na, taip. Jis be kojos, – kalbuosi pats su savimi. Prisimenu šaltinį, iš kur gauta tokia informacija ir net prisimenu, kaip ji užrašyta popieriuje:

Guliu palatoje ramus ramus –
Tai kas, kad vakar man nupjovė kairę koją.
Džiaugiuosi ir gana linksmai stebiu,
Kaip medikai pinigines maniškių melioruoja .
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
xxxxxxxxxxxxxx
xxxxx
x

Tai lyg prablaško. Laikrodžių rodyklės pagreitėja ir net pavyksta ištrūkti iš Voverės rato.
– Aste, – sakau, – prisimenu, kaip mūsų susitikimo pradžioje sakei, kad, girdi, moteriai svarbu atsirasti, o paskui ji kuria pati save. Net, pamenu, patikinai, kad ir pati sugebėsi pasirūpinti savimi. Ką tai reiškia?
Astė nusijuokė, padėjo rankas ant mano peties ir uždainavo nežinia kur išmoktos dainos fragmentą:

Guliu ligoninėj, man kojos nupjautos
Ir liūdną Tau laišką rašau.

Balsas storas, lyg dainuotų ne ji, Astė, o vyras. Bet ir savęs neužmiršo. Po minutės atsikvėpė ir švariu gražiu ir meiliu savo balsu:

Gali sau gulėti, man tavęs nereikia
Aš kitą gražesnį radau.

„Kaip panašu į Kaimyno likimą,“ – galvoju savyje klausydamas dainuojančią Astę ir dėlioju eilutę po eilutės, kas buvo Žolėje, išgirdus apie Kaimyno nelaimę ir medikų numelioruotą piniginę...

DĖL NUMELIORUOTOS piniginės:

Metodijus: ką simbolizuoja tie xxxxx?
Kaimynas: Piniginės storį. Viršuje- prieš melioraciją, apačioje - po jos.
giedrex26: labai vaizdžiai pasakyta ...meliuoruoja...
Jen: man patiko tie xxxxxx . Gerai atrodo.  
Metodijus: Vis tiek nesupratau, bet nesvarbu.

DĖL NUPJAUTOS kojos:

antanas vėjyje: gerai.
malaja: vajetau, Kaimyne, kol dą neišleido iš palatos, tai nepieskyk tų daktarų, o tai nežinia ką gali nupjeut...
Barabas: Įdomus pastebėjimas.
Ramunė: Manau, medikai neliks skolingi: nupjaus ir antrąją... 

– Lyg ir nupjovė koją, bet Kaimynas abi  kojas turi. Tai faktas, – sakau jai.
– Žinau, – atsako, – ir manau, kad jeigu piniginė tuščia, tai maišas pilnas, tiesiog šatra priveržtas. Antraip, na, pats, Pelėda, pagalvok, argi storos piniginės neturintis žmogus imtųsi finansuoti literatūrinius konkursus? Ar tu gali tą daryt? – Ne, negali, – atsakė už mane Astė ir lyg apmąstyta, bet balsas jos kilo aukštyn ir jau galėjau išgirsti jame kažkokį erzelį. Sakė, jeigu dar atviriau, Pelėda, tai prisimink, kaip įtaigai Kaimynas vaidino susirgęs amnezija... Nieko panašaus! Ir su kojomis jis, ir be amnezijos. Tik elgiasi panašiai kaip mano  dainoje karininkas: neva ligoninėje, neva nupjautos kojos, o drūtas, sveikas, kad nors vežiman  tokį ligonį kinkyk.  Bet va sumanė patikrinti žmonos ištikimybę ir rašo: „guliu ligoninėj, man kojos nupjautos..“.  Man tokie herojai ne prie širdies. Gulėk, jeigu taip nori. O man iš tikrųjų reikia ne tokio. Tegu negražus, bet užtat protingas, o ne kvailys.
Nutilo. Atsiduso. Ir  vėl:
– Ak, žmonės, žmonės! O ypatingai jūs, vyrai... Niekas tiek daug ligų, net mirties savyje, neįsivaro, kaip jūs patys. Kad ir tu, Pelėda. Manai, kad nežinau, kodėl nenori prileisti manęs prie veidrodžio? Žinau, o tu, bėdžiau, nežinai, net neįtari, kad per pavydą kuriu savo grožį tavo akims. Kuo jis, pavydas, didesnis, tuo aš gražesnė. Ir manau, ateis laikas, kai žiūrėdama mane nupieštą, matysi Rafaelio „Siksto madoną“. Aš to noriu. Atsimink! Aš to noriu, radijo karietos vežėjau.
– Buvęs vežėjau...
– Kodėl manai, kad buvęs? Gal iš paviršiaus – taip, „buvęs“, bet dūšioje, sieloje, kaip juo buvai, taip ir esi. Nepyk, bet iš Savęspi išeiti yra nelengva – vežėjas yra vežėjas, ir jam labiau pritinka botagas ir vadelės, negu po Žalią Žolę vaikštinėti ir poteriauti savo kūrybą. Dar kartą – nepyk. Teisybė draugus supriešina, paverčia priešais, bet aš esu tavo nupiešta ir tepriklausau tau tik kaip piešinys ir jokiu būdu ne kaip  moteris.. Turi teisę į piešinio nuosavybę, bet išėjusi iš piešinio vėl alsuoju moters gyvenimu, Dievo joje įdėta esme.
Tokios Astės dar nebuvau matęs, o ir pamačiau ją tokią staigiai, vienu ypu. Po kurio laiko atsiminęs, įtikinėsiu save, kad tai sapnas, nuovargio apraiškos pasireiškimas, bet ir sapne, ir apsireiškime girdėsiu kaip ji ir vėl:
– Ir dar tau pasakysiu: žinau, ko lauki, kas tave kankina, neleidžia užmigti naktimis. Jo vardo, dzieduli, neįspėjai. Ne Česlovas jis, o...
Po „o“ stabtelėjo ,bet ne daugiau kaip sekundėlę, kitą, tačiau kas išmatavo minties greitį? Net ir aš suvokiau, kad meilės kovoje už už Aistę be guzų nepasieisi. Ir lyg atsakydama ji mano mintis, Astė taip:  
– Jeigu prisieitų ginčą dėl mano širdies spręst dvikova, aš laiminčiau ją, Pelėda. Manau, kad taip ir  bus – aš noriu būti graži, noriu, kad dėl manęs kovotų, džergsėtų muškietininkų špagos ar pyškėtų pistoletai. Supranti?
Už mane atsakė pauzės patylėjimas, o po jos vėl Astė:
– O jeigu atsitiktų, kad esu laimima be dvikovų, tai atsiprašau, bet reikia suabejoti, ar yra Lietuvoje vyrų. Tų Aleksandro Diumos muškietininkų. Taigi, eik  miegoti, dzieduli, ir sapnuok dvikovą su Cieksu. Mano gi dvikovos priešininkas kitas, tau padėti, deja, negalėsiu. Kalbu apie HARKER. Turėtumei ją  žinoti.
Supratau, kad jai rūpimų vyrų giminei nepriklausau. Ir ne tik dėl taip mielai ištartų žodžių – eik miegoti d-z-i-e-d-u-l-i; nuojauta buvo viršesnė – jaučiau artėjantį dvikovų metą, ir buvo nesmagu, kad apie jį pirmoji užsiminė Aistė. Manau, kad turiu teisę prišlieti save prie ruošiamų dvikovų gadynei veikėjų. Nežinau, kaip tai pasireikš, bet pirštinaitę dvikovos priešininkui  numečiau – ne kartą viešumoje jį vadinau ne jo tikru slapyvardžiu – Cieksas, o iškreiptai – Cieškas. Žinau ir vardą jo – Gaudentas! – bet taikiausia vadinti jį Česlovu, taip prašydamas priimti numestą dvikovos pirštinaitę ir tikėdamas, kad bičiuliškai sutarsime dvikovos vietą ir laiką. Dabar gi Aistės jausmų protrūkyje tokie dalykai lyg ir paskendo, jų beveik neįmanoma pastebėti ir, beje, mano paties akyse įsirėžė ne mano dvikovos su Gaudentu vaizdas, o jos, Astės su Haker dvikovos vaizdas.
– Aste, tu, žinoma, negali žinoti, kaip  atšaldei man smegenis, bet žinai, kad neisiu miegoti. Ir tebūnie taškas. Iki vidurnakčio ne tiek daug liko. Padėkime tašką ir istorija dėl „eik miegoti“ baigta.
– Ha-ha-ha, – nusijuokė Astė, per juoką iškalbėdama žodžius, kad istorijos dar tik prasideda. O vėl prisiminusi Kaimyną: - Tu dar, Pelėda, pamatysi, kiek šis bekojis išminčius Žalios Žolės išmindžios. Pamatysi!.. Ir kaip dažnai, netikėtai – nelauktai nurimo ir lyg apkabinta muzikos melodijos, deklamavo:

Gęsta jau žaros vakarės
Ošia virš mūsų giria.
Kaip man šį vakarą gera,
Gera svajoti drauge.
Taką vingiuotą nukloja
Medžių šešėliai juodi,
Kas ten taip tyliai dainuoja
Mano mažutėj širdy???

– Iš kur tai? – paklausiau įsisiautėjusią dainuoti Astę.
– Iš Kaimyno. Kai paprašiau bent trumpai papasakoti apie save, tai pasakė, kad jeigu trumpai, tai jokių problemų nėra. Padeklamavo ir pasakė: „Vat, toj vietoj baigsim dideliu klaustuku...“
– Negi galima pokalbius baigti klaustukais. Kad ir labai dideliais?, – nesupratau Astės.
– Eik miegoti, dzieduli. Eik. Aš pasiryžusi susikauti  su Harker... Ir tai turėtų būti rytoj...
Atsidusau. Ir, beje, atsidusau laimingai, nes supratau, kad nereikės kovoti su Kaimynu. Kad ir be kojos, kad ir su tuščia ar pilana pinigine, man su šiuo žmogumi kautis nesnori. O jeigiu jis to panorėtų, teišgirsta – Pelėda pasiduoda...
Man labai svarbu, Kaimyne, kad Karilės prognozės, sakyčiau, lyg nepasitvirtina, kad jeigu dvikova, tai, ačiū dievui, ne su tavimi. Beje, ar Tu žinai, kad dažnai nugali tie, kurie pasako „pasiduodu“?
Kodėl?