Dviejų  pavasarių  nebūna,
Dviejų  per  vienerius  metus.
Ir  tenka  kęsti  palaidūno
Rudens  mums  primestus  triukus.

Ir  tenka  šaltyje  ištverti
Naktis,  kaip  vėrinys  ilgas,
Nespėji  net  dienų  pastverti -
Sparčiau  ištirpsta  už  žvakes.

O miego  skonis  toks  apkartęs
Šalčiu  kvėpuojančioj  nakty,
Kai  šimtąkart  per  vieną  naktį
Ir  užmiegi  ir  nubundi.

Sulygini  save  su  metais -
Jų  rudenį  kur  kas  daugiau.
Slenki  į  šalį  apsimetęs,
Nedrįsdamas  ištart  - bijau.

Belieka  išmintingai  laukti
Ledinio  sąstingio  žiemos,
Žinai  gerai - nereikia  šaukti
Ir  keikt  tvarkaraščio  gamtos.

Tiesiog  prisijaukinti  šaltį,
Išraut  geluonį  iš  širdies.
Manau,  turėtume  ištverti
Iki  pavasario. Išties.

O jau  paskui... Paskui  vien  kvapas
Laukų  ir  žemės,  ir  pradžios
Gražins  tau  viską, ko  netekęs
Kely  nuo  rudenio  varčios.

Gražins  daugiau. O  šitą  skolą
Vėliau  turėsi  atiduot.
Argi  neverta  vardan  šito
Gyvenimą  džiaugsmu  matuot.

Dviejų  pavasarių  nebūna,
Dviejų  per  vienerius  metus,
O tu kitaip  skaičiuoki  laiką -
Tiktai  pavasarius  ir  mus.