Dviejų pavasarių nebūna
Dviejų pavasarių nebūna,
Dviejų per vienerius metus.
Ir tenka kęsti palaidūno
Rudens mums primestus triukus.
Ir tenka šaltyje ištverti
Naktis, kaip vėrinys ilgas,
Nespėji net dienų pastverti -
Sparčiau ištirpsta už žvakes.
O miego skonis toks apkartęs
Šalčiu kvėpuojančioj nakty,
Kai šimtąkart per vieną naktį
Ir užmiegi ir nubundi.
Sulygini save su metais -
Jų rudenį kur kas daugiau.
Slenki į šalį apsimetęs,
Nedrįsdamas ištart - bijau.
Belieka išmintingai laukti
Ledinio sąstingio žiemos,
Žinai gerai - nereikia šaukti
Ir keikt tvarkaraščio gamtos.
Tiesiog prisijaukinti šaltį,
Išraut geluonį iš širdies.
Manau, turėtume ištverti
Iki pavasario. Išties.
O jau paskui... Paskui vien kvapas
Laukų ir žemės, ir pradžios
Gražins tau viską, ko netekęs
Kely nuo rudenio varčios.
Gražins daugiau. O šitą skolą
Vėliau turėsi atiduot.
Argi neverta vardan šito
Gyvenimą džiaugsmu matuot.
Dviejų pavasarių nebūna,
Dviejų per vienerius metus,
O tu kitaip skaičiuoki laiką -
Tiktai pavasarius ir mus.