Tau po žole
Gūdu gūdu –
Net negirdėti Žemės pulso! –
Ir šaltos rasos
Nuo žiedų
Kaip deimantėliai nenupuls jau..

Net ašarėlę nubraukiau...

Labai jautru.

"Amžinybės keltas"... Skaudžiai gražu.

Nuo žemiškos Lemties graudulio iki Amžinybės kelio paslapties...
jautriu ir labai gražiu poetiniu prisilietimu prie šventos atminties.
Sklandu. Pabaiga stipri.

Tik "Prabėgę dienos" -- argi ne Prabėgusios...

Visada sujaukia mintis eilutės iš Eukleziasto knygos: „...mirusieji nieko nežino. Jie nebesulauks jokio atlyginimo ir bus užmiršti". – Negali juk biblijinis šaltinis supanašėti į ateizmo dogmas. Čia kažkas neteisus!

vėliniškai
gerai.
(nepainioti su "velniškai")
.....................................
:)

...atsiprašau, kad nepateikiau galutinės minties – kaltas ąžuolas (rašiau ant jo lapų, pasiekusių kapą, bet jų jau mažai krito) ir, žinoma, aš, kad užmiršau popieriaus (irgi medžio mirtis!) lapelį...

man antras labiau ( bet irgi ne itin, tikrai nenoriu jūsų užgauti, bet man kitokie jūsų kūriniai patinka) vis tik antras iš šio dvinario kūrinio šiek tiek patinka. Galiu pasakyti ko man trūksta jame, kad jis patiktų; trūksta minties gale, dabar paskutinės dvi eilutės, na jos tik mintelė, bet tokia labai jau dekoratyvi ir tiek, o norsi visą kūrinį skaitant, antrąjį, kažkokios stabilios minties, gilios mąslios minties finale;
plaukia jis, vyniojasi žodis iš žodžio pinasi, plaukia smagiai, ir smagiai skaitosi, bet trūksta tos minties kažkokios tuose paskutinėse dviejuose eilutėse, svarios ir konkrečios, kaip išminties, o ne kaip dekoro; tada antras patiktų; ( tikvieno iš skaitytojų nuomonė;)
:)

Vakar teko pravažiuoti Viduklę sutemus. Kūrinys sudomino, nes sujudino mintis.

...lyriškai graudi VĖLINIŲ nuotaika... skaudžiai gražiai poetiškai...