Ir meilė vėl sugrįš, kaip grįžta paukščiai...

Neliūdėkit laikinieji žemės seserys ir broliai -
kad ruduo išeina, juk žiema ateis,
o po jos, žiūrėk, pavasaris tiktai aida artyn per klonius -
vėl sugrįš, ir morčius kniauks, ir vėl  papūs pietys,

Vėl kvepės garuojantys dirvonai,
kirminai krūvoj mylėsis - paukščiai klyks,
vėl Alfonsas, apkabinęs Bronę, po alyvom:
- Myliu tavo stotą, - pasakys...
kvinta

2007-11-04 22:19:18

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kvinta

Sukurta: 2007-11-05 14:48:54

Kaip čia paaiškinus, gal mes skirtingai matome pasaulį, tai jau tada gal ir atrodo "kame satyra?"
Meilė nei grįžta nei išeina nei pareina, ji arba yra arba jos nėra; štai ir viskas, o satyra tai kai toksai reiškinys pasireiškiantis pavasariais, hormonų audromis, yra vadinama meilė, bet tai pavasaris - biologija fiziologija, o jei meilė tai juk ji ir rudenį ir žiemą išlieka, ji niekur neišeina; o pavasariais tai tik instinktas daugintis groja, jis taip pat šventas, ne nuodėmė, ne blogis, gražus ir žavus reiškinys, gyvybiškai svarbus gyvąjai egzistencijai, tačiau satyra tame, , kad meilė neišeina ir nepareina, ji arba yra arba jos nėra. Meilė ir žiemoje ir sušalusiame rožės žiede, kuris pradėjo žydėti ir apledėjo;

dabar jau tikriausiai aiškiau kame satyra;
meilė arba yra - arba nėra;
ruduo, žiema, vasara, nieko nekeičia; ji arba yra, arba nėra; ir jei jos nėra, tai pavasaryje, kaip narkotikų paveikti - paveikti pavasario, įvardinus tai meile, esant pavasario poveikyje, ji tarsi rudenį išeina;
tačiau jei ji yra, tai yra, ir neišskrenda su paukščiais, o jei nėra, tai išskridus paukščiams, nužydėjus gėlėms, ir sutemus, niekas dėmesio nebeblaško, ir žmogus likęs su savimi pajunta, kad jis nemyli, jam nepatinka ta būsena - nemylėti, jis sako, meilė išskrido su paukščiais, o iš tikrųjų jos ir nebuvo;


/meilė neišskrenda su išskrendančiom gervėm rudenyje, o jei išskrenda, reiškia jos ir nebuvo; buvo tik pavasarinės hormonų audros, kurios su rudeniu priblėso, meilė arba yra arba ne - dvasinė emocinė protinė būsena, todėl ji negali su paukščiais išskristi ir su paukščiais parskristi.../ tame satyra.

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2007-11-05 10:48:31

Gražus tas kreipinys: laikinieji Žemės seserys ir broliai.
Bet vis tiek reikėtų išskirti kableliais.
Nematau čia jokios satyros.
Tikrai geras kūrinys!
Patiko.

Vartotojas (-a): kvinta

Sukurta: 2007-11-05 09:18:51

Oi koks jūs kerštingas, ir dėl to tikriausiai labai subjektyvus, neturiu autoriau, slapyvardžiu cieksas; matote, tokios patologijos neturiu, (kaip ne kai kurie) , t.y. nei tapatinuosi (su savo rašomų kūrinių lyriniais herojais, nei kitų tapatinu su jų kūriniuose esančiais lyriniais herojais, lyriniu aš, jis , jis , jie , jos, ) , nei tokio Alfonso pažystu, nei savo artimiesiems laiškus rašau, per visai ne tam skirtą tinklalapį kūrinių vietoje, kažką painiojate, ir labai; nepasakysiu ačiū kad skaitote, geriau neskaitykite, jei jums jau rodosi, kad aš kažką vagiu, na, o jei jūs apie lyrinius herojus, esančius kūrinyje, tai irgi nelimpa, nei jūs čia , kad Bronė sako Alfonsui pacituosiu /jūsų citata/: "Esmė- nukniaukei mintį iš Alfonso."
be ryšio, pliurpalas, padergaliojote ir tiek, čia kažko cieksas;
:)

Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis

Sukurta: 2007-11-05 01:26:25

Tarp besimylinčių kirminų
Garuoja tavo stotas.
Esmė- nukniaukei mintį iš Alfonso.

Vartotojas (-a): kvinta

Sukurta: 2007-11-04 23:11:59

o aš ir nežinojau, kad tai keiksmažodis, galėjote neatsiprašyti ; paskaitykit eilių kai ateis pavasaris ir saulelė vėl atkopdama budins svietą, o kokie feramonų dūzgesiai ir skambesiai atgims;

Vartotojas (-a): kvinta

Sukurta: 2007-11-04 22:52:22

antra eilutė paskutinis žodis pirmame posmelyje, geriau skamba jei bus žodis vietoje ateis, atvyks; taisyti nereikia šioje satyroje man taip visai nieko;
:)