`
                    I

Aprasoję stiklai
                        brėkšta mėlyną tamsą
neišauš jau į dieną -
                                      nors rytas -
                                      tikrai neišauš -
darganota marška nieko nežada
                                      visiškai nieko
gal tik kalbą į skardą bežadę
                                darganotam lauke

Nesuprasti akims...  
       nesuprast - ar jau temsta ar aušta
tik sudriskę šlapi marškiniai jau ant žemės
                                      voliojas purve

abejingai taip šakos nuplikę - tai ką gi -
                                   toks laikas; toks
                                                  laikas -
ir nelanko šiandien jau nei odos
                                            nei vyzdžių
                                         saulėta diena

Rodos vasaros čia niekada ir nebūta
                                           nei paukščių
tiktai kalba be žodžių kažką nerišlaus

                 abejingi

                 pavieniai

                 lašai

ir skardinė palangė kažką ašaroja
                                                   bet vis
                                                abejingai-
darganom apsivėlę mieguisti stiklai
                                      abejingai šventi...

`
                    I I

Netikri jūsų žodžiai
                        ir langai - netikri;
rytas kosi
                        tai vakaras tyli

nutekėjusios ašaros -  
                         aprasotam vyzdy
mūsų protus jau apnešė
                netikri pelenai išbarstyti


neprasimušė meilė
                nors ir brėško laike aušromis
kol žiūrėjom bekūniais ir matėm iš šono -
                                                 ji laukė

prie granitinio slenksčio
                         amžinąja šviesa...

susikaupę - galėjom išplaukt
                              bet tėvai netikri -
                                                     bijom aukščio...