Santrauka:
Atleiskite, kad dedu tokį asmenišką – tiesiog kai kas iš toli norėjo paskaityt:(
Bjaurių žymių prifarširuotas kūnas –
Neafišuojamų, bet skaudančių opų.
O naktimis net ašaros supūna,
Kai lūpos šneka balsiais skaudulių,
Kai lentynėlėj – tik vaistai nuo skausmo
Ir akys – tarsi nemigos taškai.
Aš vėl meldžiu dangaus, kad laikas liautis:
Jau šitiek žemėj pragaro matei.
Klaupiuos nejučiomis prie Tavo lovos –
Juk ir už mano nuodėmes kenti.
Kaip pasakyti Tau – mums gera buvo,
Kai šneka vyzdžiai graudžiai – dar esi...
Ar išrausvėtų pergamento skruostai,
Jei paminėčiau mylinčių vardus?
Tu mik užmik tiek nesudėjęs bluosto –
Aš greitai atkeliausiu į svečius.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): borušė
Sukurta: 2007-11-02 22:16:33
tikras pasirodė
Vartotojas (-a): Luna_
Sukurta: 2007-11-02 16:24:49
Prikėlė prisiminimus. Per širdį aštriai pjauna
Vartotojas (-a): Brolis
Sukurta: 2007-11-02 11:16:52
Visi mes pažymėti tuo pačiu ženklu - laikinumo ženklu...
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-11-02 10:52:54
Skausmingas, tiek vaizdiniais tiek žodžiais, tiek jausmais, supinusiais tuos vaizdinius ir žodžius. "Ar išrausvėtų pergamento skruostai, Jei paminėčiau mylinčių vardus?" - lyg troškimas sumažinti fizinį skausmą dvasine šiluma...
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2007-11-02 09:59:17
Ačiū. Viskas išgyventa.
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2007-11-02 00:27:07
Jautrus ir skaudantis. Gražus pokalbis.
Tik man atrodo, kad tokiam kūriniui paskutinė eilutė pernelyg paprasta.