Bjaurių žymių prifarširuotas kūnas –
Neafišuojamų, bet skaudančių opų.
O naktimis net ašaros supūna,
Kai lūpos šneka balsiais skaudulių,
Kai lentynėlėj – tik vaistai nuo skausmo
Ir akys – tarsi nemigos taškai.
Aš vėl meldžiu dangaus, kad laikas liautis:
Jau šitiek žemėj pragaro matei.
Klaupiuos nejučiomis prie Tavo lovos –
Juk ir už mano nuodėmes kenti.
Kaip pasakyti Tau – mums gera buvo,
Kai šneka vyzdžiai graudžiai – dar esi...
Ar išrausvėtų pergamento skruostai,
Jei paminėčiau mylinčių vardus?
Tu mik užmik tiek nesudėjęs bluosto –
Aš greitai atkeliausiu į svečius.