Upės užterštos teka
Po stabų saulėlydžiais
Į jūrą skaidrią,
Į tą pačią
Pilamos pamazgos Tėvų,
Jums tai – gyvenimas.
Vaikai jūsų pils taip pat,
Taip, ten pat –
Jūs be skrupulų.
Paaiškink man kodėl? –
Mes tos upės patys esam!
Po stabų saulėlydžiais
Toli kadais nukrito
Gilė,
Radau ąžuolą, iš jos
Išaugusį kaip kelrodį į kalną.
Po to kažkur kažkas kažką nuvylė.
Manė, kad aš į tuščią
Delną
Žiūriu,
Sakydamas, kad Dievas mirė...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Godeze
Sukurta: 2007-11-01 05:17:28
labai gaila, bet tai nebuvo toks stiprus, toks įžūlus kūrinys kaip vakar.... :(
Vartotojas (-a): Godeze
Sukurta: 2007-11-01 05:13:07
Radau savyje tai, ką žmonės trokšta girdėti ir kelią į žmonių pasąmonę... ieškojimas to, ką noriu pasakyti su jūsų kritika nuves mane ten kur žodžiai nugalės laiką ir prigimti... ar atsiras bendraminčių, kurie išdrįs kurti kitokią filosofinę poeziją ar kažką panašaus į tai...? bent padės man sudėti visus taškus ant i? ;) labai vertinu jūsų komentarus, nes jie prisidėjo prie to, kad aš žvelgiu į kitą medalio pusę.. "kitą kartą prieš publikuodamas dar kritiškai peržiūrėkite tekstą, įsivaizduodamas, jog skaitote svetimą kūrinį, atsiminkite - mažiau yra daugiau." - gera filosofinė mintis... pasistengsiu.... Dėkui už komentarus.. visada laukiami jūsų komentarai, nes be jų aš ne aš... :)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-10-31 23:51:24
...patiko,labai gili mintis, įtaigūs įvaizdžiai...
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2007-10-31 20:41:18
Geros filosofinės mintys, ypač pabaigoje. Pradžioje randu amžiais nekintančias gyvenimo tiesas, o pabaigoje - netikėtumą. Dar šiek tiek padirbėjus prie teksto ir išmėčius nereikalingus žodžius, eilėraštis išsigrynintų ir sustiprėtų.