Upės užterštos teka
Po stabų saulėlydžiais
Į jūrą skaidrią,
Į tą pačią
Pilamos pamazgos Tėvų,
Jums tai – gyvenimas.
Vaikai jūsų pils taip pat,
Taip, ten pat –
Jūs be skrupulų.
Paaiškink man kodėl? –
Mes tos upės patys esam!
Po stabų saulėlydžiais
Toli kadais nukrito
Gilė,
Radau ąžuolą, iš jos
Išaugusį kaip kelrodį į kalną.
Po to kažkur kažkas kažką nuvylė.
Manė, kad aš į tuščią
Delną
Žiūriu,
Sakydamas, kad Dievas mirė...