Trumpėja dienos – ir prinokę sproginėja pumpurai Tamsos
O pro apnuogintas šakas nakties dangum atbėga debesų ėriukai
Aplaižo pilnatis vaiski vilnonius kailius pelenų šviesos
Jie skuba pasimelst nušvitusiais geltono aukso pakraščiukais
Rūsti Rimtis siūbuojanti pušų sakų gyvom senom tiesom
Ir eglių smaigaliais pilvus vėjuotus jų suraiko
Žvaigždes ramybėje aukštoj patvindžiusi giliai Tamsa
Po basą ryto šalną neįsidienojančiom Dienom išbraido
Nors auksinius voratinklius dar numezga klevai
Vidurdieniais – kada kaštonai vario lapais skamba
Ir vis tik chrizantemos elegantiškame baltume
Tyla letargiškai alsuoja apie aukštus sniego kalnus
Ir taip arti ir taip plačiai ir taip erdviai
Jau šimtą kartų
vėl atsiveria dangus – kanalais stuburo nuaidi
Kai Laikas kupolu nežinomybės stojęs apgaubia esatyje visus
Kaktoj visatos tarsi trečią akį atidaręs amžinybės rūką sklaido
Ir sielos vyzdžiai realiai užčiuopia šerdį Nebūties čia pat –
Pajutę protėvių vėles šešėliais šiugždančiais ant lapų tako
Nors Nebūtis šalia Būties išlieka niekad niekur nesitraukdama –
Bet kažkodėl rega į rudenį skaidrėja – laiko dulkės nusivalo...
2007 m. spalio 29 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2007-11-04 00:38:23
Paskendau prozoje
Minties nesupratau.
Atleisk,Mieloji ,už tokį komentarą.
p.s. beprasmiška kritikuot eiles,
norėjau pasakyt.
Letargiška Tava tyla širdy alsuoja.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-10-30 00:15:30
Kūrinyje norėjau atskleisti dabartinio laiko nuotaiką - gal tai savo santykį, požiūrį į dabartinį laiką, kaip matau žmones, ir gamtą; -----
dabartinis laikas metuose - lapkritis, ciklo pabaiga (metų ciklo) dabartinio laiko nuotaika, netgi tikrąja to žodžio prasme, šiandieninė diena; ji tikrai dienojo dienojo, bet taip ir neįsidienojo, vėl temti pradėjo;
Vėlinės - juk vėlės yra visus metus, kaip ir lapkričio pirmąją, jos niekur nedingsta; tačiau mes esame nebūties idėjai jautresni, kad ją užčiuopti, rudenį;
žmogus šias vibracijas - virpesius yra pajėgesnis išjausti šiuo metu - žydint chrizantemoms tyloje, be paukščių čiulbėjimo, drugelių plazdenimo, žiogų čirenimo, (jie nebeima dėmesio, tyla), tik kvepent tyloje baltoms lyg sniegas chrizantemoms, ir šiugždant po kojomis šūsnims geltonų mirusių lapų;
Žmogus, nebūties idėją, būtyje būdamas, t.y. mirties reiškinį ir gyvenimo baigtį, būdamas gyvenime - tą slenkstį, jis pajėgesnis jausti dabartiniame, metų ciklo, metų laike; gal todėl, kad jis gamtos dalis, o gamta vibruoja būtent buvusios pradžios (p a v a s a r i o) pabaigą;
juk šiandien šiugžda tie patys lapai, kurie pavasarį sproginėdami veikė visus pakiliai - tie patys lapai;
Šiaip jau miršta žmonės ir pavasariais, ir vasarom, ne tik rudenį, mirtis visada šalia; Tačiau vykstant ciklo pabaigai gamtoje, žmogus kaip protaujanti būtybė, labiausiai pajunta tuo metu tą nuotaiką, o pajutus mirtį šalia lyg atsivalo - praskaidrėja jo sielos akių žvilgsnis;- -
- - daug dalykų kurie atrodytų reikšmingais, iš tikrųjų yra tik iliuzija, laikinumas, rutina, tam tikra prasme tai lyg būdravimas miegan, ir sapnuojant - gyvenimą;
Mirties akivaizdoje,daug dalykų atsisijoja ir pasimato kurie kiekvienam iš tikrųjų yra reikšmingi ir svarbūs, ir kurie yra laikini - smulkmenos - bereikšmiai; Mirties akivaizdoje mūsų pergyvenimai, išgyvenimai, vertybės, užima tikrąsias savo vietas, BET MES GYVENAME, ne mirties akivaizdoje, mes jos nejaučiame, gyvename tarsi niekada gyvenimas nesibaigs, ir jie visi pasidaro reikšmingais ir svarbiais vienodai, nors tarp jų yra visiškai tuščių dalykų; Mirties akivaizdoje jie užima savo tikrąsias vietas; t.y. kas yra svarbu ir kas ne, bet mes gyvename daugiau mažiau tartum niekada tas gyvenimas nesibaigs, kadangi nejaučiame šalia tos realybės, kad gyvenimas gali pasibaigti, bet kurią akimirką;
PAVYZDŽIUI, išeina artimas į parduotuvę, ir net nepastebime, kokia buvo jo nuotaika, kai jis ( tą kart, paskutinį kartą savo gyvenime, trinktelėjo savo namų duris, ) o vakar, gal labai net labai apsižodžiavome su juo, visai be jokio reikalo, nes taip negalvojo nei vienas nei kitas; jis išėjo ir jau grįžo jo tik kūnas - lavonas, pro tas duris; nes jam išėjus, jis pakliuvo į avariją, gal į susišaudymą kokį kvailą, prie maksimos parduotuvės, jis papuolė po visiškai ne jam skirta kulka, lyg visai atsitiktine;
Prie kapo duobės, o gal per kiekvienas vėlines, artimieji vis stovi ir galvoja, jog visiškai ne taip turėjo praeiti tas paskutinis vakaras, prieš jo mirtį, kiek daug jie vieni kitiems svarbiausio nepasakė, ir prisakė visokių dalykų kurie yra ne tikri, nes jie taip nejaučia;
kaip jis praėjo tas paskutinis vakaras, kuriame jie matėsi šiame gyvenime - t.y. jo mirties išvakarės;
Tai gi ruduo yra labai geras metas, jis savo nuotaika tartum žmones užvaldo - primena, kad gyvenimas nėra amžinas, kiek daug jame bereikalingo; Su vėlėmis mediumas gali turėti ryšį (su tais informaciniais laukais) ištisus metus, tačiau rudenį tie laukai yra prieinamesni ir visiems žmonėms (nors ir mažiau jautriems), ne tokiems jautriems, kaip mediumai;
o vėlės ( gyvenusiųjų informaciniai laukai) jos visada yra, ne tik rudenį; tačiau pagal gamtoje vykstančius biologinius ritmus, ir žmogaus fiziologijoje tiems patiems ritmams vibruojan - žmogaus rega tarsi atsivalo; ir jis kažkiek susimąsto apie patį gyvenimą,tarsi pajustų, kad gyvenime vis tik yra dalykų, kurie užima svarbią vietą, o iš tikrųjų tai tušti dalykai, nes gyvenimas ne amžinas, kaip tie pavasarį žavėję savo žaluma ir gležnumu, o dabar jau jaukiai šiugždantys lapai po kojomis;
Ruduo verčia susimąstyti - kas jame (kiekvieno gyvenime) yra, ko jis nekeistų - kas jam tikra ir prasminga, ir kas jame yra visiškai nereikšminga, o jis tai sureikšmina, nes yra užvaldytas inertiškai bėgančio sumaištimi laiko ; jo rega apsinešusi rutinos dulkėmis, kurios yra tik tuštybė - tuščias laikas, nevertas nei jaudulio, nei dėmesio, nei pergyvenimų, kokius žmogus pergyvena; ( gyvenimas vieneto - kiekvieno iš mūsų) ne amžinas.
Ruduo susimąstymo metas - atkrinta iliuzijos; būtis ir nebūtis tai du lazdos galai - o ta lazda
gyvenimas. Tai tikrai labai puikus ir prasmingas metas žmogui - mąstančiai būtybei - gyvybės formai;
Nežinau, kiek tame skausmo, man asmeniškai tas surėdymas visiškai patinka, kad yra pavasaris ir ruduo- kad žmogus gimsta gyvena ir miršta;
Tai puiku, kitaip gyvenimas būtų beprasmis, ir tikriausiai visiškai prarastų savo žavesį - jei jis būtų amžinas, jei mirties reiškinio nebūtų. Žmonės tikrai būtų tada labai negeri ir negražūs, o jų veikla tuščia ir pašvinkusi. Geras ir gražus yra rudens metas, jis tam tikra prasme yra Susimąstymo pavasaris; (mąstančioms būtybėms.)
vėlEs - e; ačiū visiems.
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2007-10-29 17:03:11
vėles
Originalus ir įdomus.
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2007-10-29 15:43:02
Prasmingas ir sklandus.
Skaitydamą antrą posmelį, suklupau paskutinėje eilutėje ties „neįsidienojančiom“. Gal geriau būtų –neišaušusiom“, „nepabudusiom“ ar pan.?
Nesuprantu šios eilutės: „Pajutę protėvių vėlias šešėliais šiugždančiais ant lapų tako" - ar turėta galvoje "Pajutę protėvių vėlES šešėliais šiugždančias ant lapų tako“, ar „Pajutę protėvių vėliaIs šešėliais šiugždančiais ant lapų tako“?