Trumpėja dienos – ir prinokę sproginėja pumpurai Tamsos
O pro apnuogintas šakas nakties dangum atbėga debesų ėriukai
Aplaižo pilnatis vaiski vilnonius kailius pelenų šviesos
Jie skuba pasimelst nušvitusiais geltono aukso pakraščiukais

Rūsti Rimtis siūbuojanti pušų sakų gyvom senom tiesom
Ir eglių smaigaliais pilvus vėjuotus jų suraiko
Žvaigždes ramybėje aukštoj patvindžiusi giliai Tamsa
Po basą ryto šalną neįsidienojančiom Dienom išbraido

Nors auksinius voratinklius dar numezga klevai
Vidurdieniais – kada kaštonai vario lapais skamba
Ir vis tik chrizantemos elegantiškame baltume
Tyla letargiškai alsuoja apie aukštus sniego kalnus

Ir taip arti ir taip plačiai ir taip erdviai
Jau šimtą kartų vėl atsiveria dangus – kanalais stuburo nuaidi
Kai Laikas kupolu nežinomybės stojęs apgaubia esatyje visus
Kaktoj visatos tarsi trečią akį atidaręs amžinybės rūką sklaido

Ir sielos vyzdžiai realiai užčiuopia šerdį Nebūties čia pat –
Pajutę protėvių vėles šešėliais šiugždančiais ant lapų tako
Nors Nebūtis šalia Būties išlieka niekad niekur nesitraukdama –
Bet kažkodėl rega į rudenį skaidrėja – laiko dulkės nusivalo...  



2007 m. spalio 29 d.