aštunta valanda. vakarėja,
nors už lango prisnigo tamsos,
mano žvilgsnis raškyti išėjo
mėnesienos, bet šviečia vos vos
ir atrodo, kad jos net nebūta –
tik susprogus šalta planeta,
tik seniai negyvenamas butas
ir būtis išsiliejus – ne ta.
aštunta valanda. rausvas rūkas
apsipynęs alėjos žibintus –
Dievo moteris ką tik parūkė,
peleninę įdėjo į spintą.
kažkada viskas turi atgimti,
taip atgijo pilki pelenai
ir užpuolė liepsna tavo tiltą –
aštunta su puse, išnykai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-10-28 23:54:16
Lengvai ir gražiai skaitosi, radau įdomių metaforų. Patiko :)