Dangtis, sesut, kad žinotum, nelengvas pakelti:
Uosio rinktinio tas kuparas, dirbtas seniai.
Caro laikais jį Konstancijai meisteris rentė,
Mūsų senelei, rimčiausiai, vyriausiai, gražiai.

Kiek ji priaudė margiausių raštuotų rietimų,
Kiek ji sudėjo į kuparą skausmo tylaus,
Brolius ir seseris glaudė, nuo šiltinės gynė,
Laidojo mirštančius, meldės, kad leistų užaugt.

Vasaros lėkė laukais, talkose apdainuotos,
Šlajomis žiemos praskriejo balčiausiu ledu,
Gelsvosios drobės plazdeno prieš saulę paklotos,
Bruknės, avietės kvepėjo puodynėj rusvoj.

Mudvi nematėm, kaip juokės juodplaukė močiutė,
Mes tiktai glostėm pavargusias sruogas balkšvas,
Laižėm uogienę slapčiom ir drebėjom truputį,
Bėgom šventadieniais miško takais į Mišias.

Liko, ištvėręs karus ir išvarymus, kuparas senas,
Juostos, skarelės ir kvapas švelnių smilkalų.
Veidas išblukęs Konstancijos, mūsų senelės,
Tyliai dūluoja, sesut, po sunkiuoju dangčiu.

Jau nebepamenam rašto gražiausios skarutės,
Jau nepajusim prieš miegą žegnonių ramių.
Savąjį rudenį ausdamos, ieškom kamputy
Kuparo seno išsaugotų džiaugsmo spalvų...



---------------
* kuparas - Suvalkijoje taip vadinama kraičio skrynia