Šeštą ryto rūkas pražysta
grubiai išgulėtose pievose.
Nematau nieko gero, tai šis tas
akimis išieškoti pakiemius.
Nematau, nes mane vysto nemiga,
kaip kad motinos kūdikius vysto,
aš beprotiškai ilgesio geliamas,
lyg paukštelis iškritęs iš lizdo
ir sugrįžt panorėjęs – taip skauda,
kad kartais padidinu greitį
ir gyvenimas uždeda baudą,
ir gyvenimas siūlo išeiti.
Bet juk rūkas pražysta šeštą,
aš turiu jo miglas išminuoti,
be manęs sugrįžimo nešveskit –

Tolimųjų reisų vairuotojas…