Suskaldyta, beprotiškai išmėtyta spalvų paletė
Išblyško. Fontanai sūkurinio vėjo tryško.
Neklaužada žavi koketė – ne marionetė –
Išėjo, kad nebesugrįžtų.
Lange du mimai šoka skausmo polką.
Elipse, bebriaune fėja, Tavęs aš pasiilgau.
Tik ji, tik ji viena galėjo
Sudėlioti skaičių-formų algoritmą,
Aistringu tango užželdinti bekraštes pievas,
Pragysti formule teorijoj naujoj.
Obuolmušiu skaičiavimų kas rytą raitas
Usnim į delnus jos aš atsiduodu.
Duriu, duriu – ir šnipštas liko –
Upokšnis genijaus saldžių kančių sustingo.
Ruduo pastelinis. Čia pat. Pačiu laiku.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-10-28 15:25:53
man asmeniskai patiko Jusu kurinys. Megstu tokia israiska:))) spalvingas, sakyciau gamtos aprasymas, persipynes su musu gyvenimo eiga.... (na sunku issireiksti taip, kaip noretusi). Idomus ir siltas kurinys..., net jei metaforos/ ivaizdziai labai nekasdieniski... verciantis pasigilinti... nors ir tiesiogiai (nuotaikos prasme) lengvas priimti. "Limpantis" :))
Vartotojas (-a): Raktažolė
Sukurta: 2007-10-27 02:59:05
Ne, strofų yra kiek reikia - achrostichas iš apačios į viršų viską pasako :) Dėl rimavimo: iš tiesų norėjau išskirti genijaus brandinamos formulės, viso gyvenimo idėjos, reikšmę ir taip tarsi sustiprinti jos praradimą - nepasitvirtinimą, kuris pamažu nyksta ir pereina į žaizdas gydantį pastelinio rudens sąstingį. Gal ir persistengiau...