Suskaldyta, beprotiškai išmėtyta spalvų paletė
Išblyško. Fontanai sūkurinio vėjo tryško.
Neklaužada žavi koketė – ne marionetė –
Išėjo, kad nebesugrįžtų.
Lange du mimai šoka skausmo polką.
Elipse, bebriaune fėja, Tavęs aš pasiilgau.
Tik ji, tik ji viena galėjo
Sudėlioti skaičių-formų algoritmą,
Aistringu tango užželdinti bekraštes pievas,
Pragysti formule teorijoj naujoj.

Obuolmušiu skaičiavimų kas rytą raitas
Usnim į delnus jos aš atsiduodu.
Duriu, duriu – ir šnipštas liko –
Upokšnis genijaus saldžių kančių sustingo.
Ruduo pastelinis. Čia pat. Pačiu laiku.