Jokio miesto nebuvo – net pilko,
tiktais gatvės ir rūkstantis rytas.
Nemačiau, negirdėjau, netildžiau –
bet užmigo Biliūno katytė, kaip
užmigo ir ji – vėlų rudenį,
aš sekiau ją į sapno pavėsį,
bet jos akys lyg vakaras – liūdnos
man pasakė : - Nurimk, iškentėsi.
Bet man skauda, taip velniškai duria,
kad išeina, nors grįžtį turėtų.
Užsivers visi dangūs ir durys
ir lietus pasipils, lyg iš rėčio.

Jokios sargo nebuvo, tik draugas,
ir sparnų baltaplunksnių nebuvo,
aš sekiau ją, kai eidavo praustis,
raminau, kai už nuodėmes durė.
Gal ji buvo žmogus, o aš niekas,
bet jos žingsnio platumą regėjau,
ir mačiau kaip ji viską palieka
ir nueina į tolį su vėju.
Bet jau buvo, ir būt nebegali –
aš tik sargas su puspročio batais,
neįkrėsiu jos dubeniui valios,
nes gyvent su kančia ji
įpratus-- --